Kategorijos archyvas: Straubliuočiai

Šilsamanių kupstelių paslaptys

…Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia, liula užliesti.
Uogienojai kaip rūtos kelmais, kelmais želia,
Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia….

Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis“

Miško paklotė

Miško paklotė
Daphne Mesereum nuotrauka

Nuostabūs Lietuvos šilai… poetų išgirti, dainos posmuose apdainuoti… visada jie lyg gimti namai, mamos lopšinę ošiančiomis pušimis, eglių skraistėmis pridengtomis pasakų knygomis, vaišėmis nuklotu stalu ir žaliu aksomu paklotu patalu… ir visada gyva dvasia užtvindantys širdį vos pravėrus duris… O kiek jame gyvybės ir paslapčių…? Nepaprastą šilo žavesį vaizdžiai aprašęs lietuvių literatūros klasikas A. Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis“ mini net 68 rūšis įvairių augalų, grybų ir gyvūnų. Be abejonės dabartiniu metu mokslininkai priskaičiuoja jų šimteriopai daugiau, tačiau galutinio jų skaičiaus reikės dar gerokai lukterti. Mokslininkai spėja, kad pasaulio mastu miškuose turėtų tarpti ne mažiau kaip 80 procentų visos Žemės sausumos gyvų organizmų. Net šiuolaikiniame moderniame pasaulyje, kur klesti išsivysčiusios, kibernetinės civilizacijos, miškai atstoja namus net trims šimtams milijonų žmonijos ir net 1,6 bilijonams gyventojų jie yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. O kur dar neišmatuojamas miškų vaidmuo klimato ir atmosferos formavimosi procesuose? Vargu ar mes galėtume išmatuoti miškų svarbą patys sau. Palyginimui galėtume prisiminti šio rašinio pradžioje pateiktą alegoriją ir pabandyti įsivaizduoti save be namų… Baisu ir liūdna vien pagalvojus ir labai neramu žinant, kad miškai pastaraisiais dešimtmečiais nyksta katastrofiškais tempais. Dėl siaučiančių gaisrų, plynų kirtimų, mirtino aplinkos užterštumo ir beribio žmogaus godumo kasmet išnyksta per 120 kvadratinių kilometrų miškų, arba maždaug 48 futbolo aikščių miško plotas kas minutę.
Skaityti toliau

Vandeninės blakės: Čiuožikai

Kūdrinis čiuožikas (Gerris lacustris)

1 pav. Kūdrinis čiuožikas (Gerris lacustris)

Straubliuočių būrys (Hemiptera) rūšių skaičiumi labai smarkiai atsilieka nuo tokių vabzdžių klasės „dominuojančių“ būrių, kaip vabalai (Coleoptera), dvisparniai (Diptera), plėviasparniai (Hymenoptera) ar drugiai (Lepidoptera). Tačiau įvairove šiems vabzdžių būriams straubliuočiai nenusileidžia! Cikados, amarai, blakės. Ne taip seniai blakės buvo laikomos net atskiru vabzdžių būriu.
Blakių (Heteroptera) pobūriui priklauso tiek augalų sultis siurbiančios skydblakės, tiek kitus bestuburius medžiojančios skerdblakės (Nabidae). Blakių aptinkama ne tik ant žolinių augalų, bet ir po medžių žieve (Žieviablakės (Aradidae)), paukščių lizduose ar net žmonių lovose (Patalinė blakė (Cimex lectularius)). Nemažai blakių rūšių prisitaikiusios gyventi ir vandenyje ar ant jo. Šitą blakių ekologinę grupę apžvelgsime. Skaityti toliau

Kodėl entomologai vis dar renka drugelių kolekcijas?

Kas nemėgsta drugelių? Kai dauguma net nesusimąstydami sunaikintų širšių ar vapsvų lizdą prie namo, insekticidais išpurkštų nepageidaujamų skruzdėlių koloniją, ar tiesiog priplotų prie ausų zvimbiantį uodą, retas tyčia nužudytų drugelį. Galbūt dėl savo ryškių spalvų ar išskirtinių raštų, o gal dėl elegantiško skraidymo, drugeliai susilaukia daug daugiau palankumo nei kitų būrių vabzdžiai.

Andrew Warren – vienas iš didžiausios drugių kolekcijos kuratorių, aktyviai tyrinėja drugius ir užsiima visuomenės švietimu, aiškindamas kodėl vabzdžių kolekcijos net ir šiandien yra labai svarbios. Visi entomologinėse kolekcijose saugomi drugiai ar kitų būrių vabzdžiai atskleidžia daug informacijos apie gyvus savo rūšių atstovus. Kolekcijos gyvybiškai svarbios ne tik biologinės įvairovės tyrinėjimui, bet ir aplinkosaugai.
Skaityti toliau

Penktadienio vabzdys: rupūžblakė

Gelastocoris oculatus Phil Myers nuotrauka

Didžiaakė rupūžblakė (Gelastocoris oculatus)
Phil Myers nuotrauka

Didžiaakės, raukšlėtos, apsinešusios dumblu ir smėliu, gyvena vandens telkinių pakrantėse ir minta vabzdžiais. Ne, kalbam ne apie varliagyvius. Šis penktadienis paskirtas rupūžblakėms (Gelastocoridae). Tai 7 – 14 mm ilgio, apvalios, smėlio, dumblo arba pūvančių lapų spalvos blakės. Iš viso yra apie 100 šių blakių rūšių, priklausančių dviem gentim. Aptinkamos Šiaurės ir Pietų Amerikose, Pietų Azijoje, Australijoje, Afrikoje. Europoje, deja, rupūžblakių aptikta nėra. Skaityti toliau

Penktadienio vabzdys: Plėšriablakė Acanthaspis petax

Plėšriablakė Acanthaspis petax pasislėpusi po skruzdėlių egzoskeletais. Kurt Orion nuotrauka.

Plėšriablakė Acanthaspis petax – straubliuočių (Hemiptera) būrio, plėšriablakių (Reduviidae) šeimos vabzdys. Kaip išduoda lietuviškas pavadinimas, tai plėšri blakė, kuri maitinasi kitais vabzdžiais.

Tai nedidelė, iki 1 cm užauganti blakė, aptinkama Afrikoje ir Malaizijoje.

Skaityti toliau

Šveicarijoje ir Italijoje rasta nauja cikadų rūšis

Patinas (viršuje) ir patelė, naujos kalninių cikadų rūšies individai. Thomas Hertach nuotrauka.

Cikados priklauso vienai iš geriausiai žinomų vabzdžių šeimų, tačiau jos vis dar gali nustebinti. Tarptautinė entomologų komanda, vadovaujama dr. Thomas Hertach iš Šveicarijos Bazelio universiteto, rado naują giedančių cikadų rūšį, kurios arealas tęsiasi nuo pietų Šveicarijos iki centrinės Italijos. Naujoji rūšis buvo pavadinta Italijos kalnine cikada (Cicadetta sibillae). Italijoje tyrimai buvo atliekami 2007 – 2013 metais, o Šveicarijoje jau nuo 2004 metų. Tyrimų rezultatai buvo paskelbti tik šiais metais Zoological Journal of the Linnean SocietySkaityti toliau

Norėdamos išvengti maldininkų blakės išmoko pasislėpti atviroje vietoje

Blakės arlekinai (Tectocoris diophthalmus) – paukščiams neskanios, o maldininkams beveik nematomos. Louise nuotrauka – Flickr. Licencijuota CC BY 2.0 per Wikimedia Commons

Ar žinote, kad dangus iš tikro nėra mėlynas?1 Jei fizikos pamokų metu stropiai klausėtės mokytojų, turėjote išmokti, kaip ore esančios dalelės išsklaido šviesą stipriausiai išsklaidydamos mėlynas ir violetines bangas. Tai ir sukuria žydro dangaus skliauto vaizdą. Tačiau tai tik dalis tiesos. Žmogaus akys violetiniams spinduliams mažai jautrios, todėl mes dangų matome žydrą, tuo tarpu didesnį spalvų spektrą matantys gyvūnai, pavyzdžiui, paukščiai, dangų mato labiau violetinį nei žydrą. Skaityti toliau


  1.  http://www.fizika.lm.lt/content/view/857/1065/