Žievėgraužis tipografas (Ips typographus)
Daumanto Liekio nuotrauka
Jei vienas nudžiūvęs medis kažkieno pasaulis, tai miškas jam visata. Taip būtų galima mąstyti apie visą savo gyvenimą po žieve tūnantį vabzdį. Džiūstančio ar jau nudžiūvusio medžio kamiene jis minta mediena arba joje augančia grybiena, grybelių sporomis. Mokslininkai tokį vabzdį vadintų ksilofagu. Geriausiai visiems pažįstami ksilofagai, tai kinivarpos, miškininkų tituluojamos „baisiausiais“ parazitais.
Nedaugelis žino, kad daug vabalų rūšių medienos celiulioze minta tik lervos stadijoje, o suaugę visai nesimaitina, arba minta augalų nektaru ar kitkuo. Pavyzdžiui, Lietuvoje išnykusių paprastųjų elniavabalių lervos tręštančioje ąžuolų medienoje vystosi apie 6 metus, kol iš jų išsirita nuostabūs, „raguoti“ vabalai. Jie išlieka gyvybingi vos kelias savaites, per kurias minta tik augalų nektaru ar medžių sula, o tada žūsta.
Plyšys po žieve
Daumanto Liekio nuotrauka
Patekę į tamsų, nykų eglyną atidžiai apsidairykite – medžiai, kurie iš pažiūros gali atrodyti be žalumos, pageltę ar visai nuplikę ir be jokių gyvybės ženklų iš tiesų patys gyviausi visame miške. Po jų žieve, jų kamienuose verda kovos už išlikimą, skamba gyvybės ir mirties simfonija (ar bent jau lervų triauškinama žievė).
Žvilgtelėkime po vienos Vilniaus apylinkėse tręštančios eglės žieve ir aptiksime bent tris vabalų rūšis, liudijančias, kad miške negyvi tik akmenys. Pirmąją aptiksime nesunkiai, nes tai dažna kinivarpų rūšis – žievėgraužis tipografas. Miškininkus ir kitus miškų ūkio atstovus galite užgirsti sakant esą tipografai, tai šaltasis miško gaisras, nes pasiglemžia ištisus miškų masyvus. Tačiau šios rūšies vabalai vystosi tik išverstuose, nulaužtuose ar grybelių pažeistuose medžiuose, todėl pirminio miškų kenkėjo reikėtų ieškoti kitur.
Žievėgraužis tipografas (Ips typographus)
Daumanto Liekio nuotrauka
Žievėgraužio tipografo vystymasis, kaip ir kitų kinivarpų, labai įdomus. Po žieve, tipografo patinas turi bent 8 patelių haremą, kurį prisivilioja savo feromonais. Patino pareiga tampa išgraužti pagrindinę kamerą medienoje kiekvienai patelei, kurioje pastaroji sudeda kiaušinėlius. Šie išdėstomi kameros pakraščiuose, kad išsiritusios lervutės galėtų viena kitos netrukdomos graužti savo takus tolyn nuo pagrindinės kameros. Iš čia ir kyla vabalo pavadinimas „žievėgraužis tipografas“ – lervučių ir vabalų išgraužos po žieve primena savotiškus hieroglifus.
Tos pačios nudžiūvusios eglės kamiene vos už kelių centimetrų nuo vietos kur palikome tipografus, vystosi Xyloterus domesticum vabalai. Tai dar viena kinivarpų rūšis, kuri neturi lietuviško pavadinimo. Kaip bebūtų keista, mokslinė literatūra nurodo, jog ši rūšis Lietuvoje reta, nepaisant parazitinės prigimties.
Xyloterus domesticum
Daumanto Liekio nuotrauka
Ten, kur kalena genys rangosi ūsuočių lervos. Tai dar viena vabalų grupė, kurių suaugėliai papuošti įvairiausio ilgio ir formų antenomis, primenančiomis ūsus.
Ūsuočio lerva
Daumanto Liekio nuotrauka
Ūsuočiai neatsiejami nuo medienos, jų mandibulės (žandai) stambios ir pritaikytos kietos celiuliozės karpymui. Nepaisant to, kad daugelis šios šeimos rūšių pravardžiuojamos kenkėjais, yra ir įrašytų į Raudonąją knygą.
Tačiau plokščias ir slidus keturtaškis žvilgvabalis neleidžia ramiai gyventi jokiam ksilofagui – ypač kinivarpoms. Patekęs į išgraužtus takus, jis vikriai jais landžioja kol aptinka savo auką. Keturtaškis žvilgvabalis, kaip ir daugelis kitų entomofagų rūšių minta vadinamaisiais miško parazitais ir yra priklausomas nuo jų bei negyvų medžių gausos. Reiškia, kovodami su kinivarpomis, kovojame ir su visais entomofagais?
Keturtaškis žvilgvabalis (Glischrochilus quadripunctatus)
Daumanto Liekio nuotrauka
O dabar įsivaizduokite, kad esate kinivarpa – vos kelis kartus mačiusi dienos šviesą, visą gyvenimą praleidusi savo tunelyje po žieve, kažkur netoli eglės šaknų ir nekarto nebuvusi viršūnėje. Didžiausia intriga, tai kokio žvilgvabalio pasirodymas ar genio snapas. Gal jums kada pasiseks ir atėjus tuoktuvių metui išskrisite į kaimyninę eglę, o gal savo giminę pratęsite šioje? Ir jus net nenutuokiate, kad kažkas padarė jūsų nuotrauką ir kitas kažkas šiuo metu internete ją žiūri – visas jūsų pasaulis, tai vienas džiūstantis medis. Ar Jūs parazitas?
Svarbu atminti, kad sveikame miške turi būti ir pakankamai kenkėjų ir jais mintančių, pakankamai sveikų medžių ir džiūstančių. Sveikas miškas geba išlaikyti rūšių įvairovės bei gausos balansą ir niekada nepatirs „šaltųjų miško gaisrų“. Žinoma, sveikas miškas beveik neįžengiamas, jį nelabai patogu kirsti ir paversti lentomis.
Daumantas Liekis
