Norėdamos išvengti maldininkų blakės išmoko pasislėpti atviroje vietoje

Blakės arlekinai (Tectocoris diophthalmus) – paukščiams neskanios, o maldininkams beveik nematomos. Louise nuotrauka – Flickr. Licencijuota CC BY 2.0 per Wikimedia Commons

Ar žinote, kad dangus iš tikro nėra mėlynas?1 Jei fizikos pamokų metu stropiai klausėtės mokytojų, turėjote išmokti, kaip ore esančios dalelės išsklaido šviesą stipriausiai išsklaidydamos mėlynas ir violetines bangas. Tai ir sukuria žydro dangaus skliauto vaizdą. Tačiau tai tik dalis tiesos. Žmogaus akys violetiniams spinduliams mažai jautrios, todėl mes dangų matome žydrą, tuo tarpu didesnį spalvų spektrą matantys gyvūnai, pavyzdžiui, paukščiai, dangų mato labiau violetinį nei žydrą.

Mūsų akyse yra šviesai jautrios ląstelės – fotoreceptoriai. Yra keturių tipų ląstelės: lazdelės baltai ir juodai spalvai ir 3 tipų kolbelės suvokti kitoms spalvoms.2 Kolbelės jautriausios mėlynai, žaliai ir raudonai spalvoms, bet smegenys iš šių kolbelių atėjusią informaciją paverčia į visas vaivorykštės spalvas – tą mes ir suvokiame.

Mokslininkai iš Makvairo universiteto (Macquarie University) neseniai nustatė, kad oranžinės spalvos blakės arlekinai sugeba stebėtinai gudriai apgauti plėšrūnus pasinaudodamos ribotu jų spalvų suvokimu bei mitybos įpročiais.

Vabzdžių rega

Skirtingai nei žmonės, daug gyvūnų geba matyti ir ultravioletinius šviesos spindulius. Pavyzdžiui, paukščiai turi 4 tipų spalvai jautrias ląsteles – nuo ultravioletinės iki mėlynos. Jie pasaulį mato daug spalvingesnį už mus.

Tuo tarpu vabzdžiai, kaip ir žmonės, turi ribotą spalvų suvokimą, tik truputį kitokį. Vabzdžiai gali matyti ultravioletinę šviesą, tačiau jų regos ląstelės mažai jautrios raudonai ir oranžinei spalvoms.

Maldininkas sugavęs blakę arlekiną. Scott Fabricant nuotrauka

Kalbant apie maldininkus, savo gebėjimą skirti spalvas jie paaukojo dėl kitų regos savybių. Šių vabzdžių rega ypač jautri judesiams, negana to, jie turi žaibo greitumo refleksus, kad galėtų pagauti ir skrendantį grobį. Maldininkai – maskuotės meistrai, o kai kurie netgi patys pritraukia nieko neįtariančius vabzdžius.

Kaina, kurią maldininkai sumoka už regos išskirtinius sugebėjimus – jie beveik neskiria spalvų. Jų akys turi tik vieno tipo fotoreceptorius, kurie ypač jautrūs žaliai spalvai, taip pat jie leidžia skirti ultravioletinius spindulius. Kadangi maldininkai medžioja dažniausiai žalios spalvos fone arba priešais, tikriausiai, jiems šviesiai violetinį dangų, matyti raudoną spalvą jiems tiesiog nėra praktiška.

Dauguma „skanių“ vabzdžių evoliucionavo, kad būtų kuo geriau pasislėpę aplinkoje, taip sumažindami galimybę būti užpultiems plėšrūnų. Tačiau yra ir tokių, kurie save „reklamuoja“ kuo ryškiau, pavyzdžiui, boružėlės – jos įspėja, kad yra nuodingos.  Toks metodas vadinamas aposematizmu – kai gyvūnas savo ryškiomis spalvomis perspėja plėšrūnus, kad yra nuodingas. Dar keli gerai žinomi pavyzdžiai – mėlynžiedžiai aštuonkojai bei medlaipės (poison dart frogs), tačiau aposematizmas geriausiai ištirtas tarp vabzdžių.

Slėpimasis atviroje vietoje

Vienas toks vabzdys – labai graži blakė. Blakės arlekinai pasidabinusios ryškiai oranžine spalva su blizgiomis žalios spalvos dėmelėmis. Būtų tikrai sunku tokio vabzdžio nepastebėti, paukščiai šias blakes puikiai mato. Būtent dėl šios priežasties paukščiai jų vengia, nes tai aiškus įspėjimas: „manęs nevalgyk – aš neskani“.

Tuo tarpu maldininkai nėra tokie išrankūs ir mielai šiomis spalvingomis blakėmis užkandžiautų. Deja, blakėms toks variantas nėra labai patrauklus. Norėdamos apsisaugoti, jos privalėjo išvystyti naują apsaugos metodą.

Tropikuose, kur maldininkų tikrai netrūksta, blakės būna šviesiai oranžinės spalvos, o akį traukiančias metalinio blizgesio dėmeles turi nedaugelis. Piečiau, kur pagrindinė grėsmė – paukščiai, spalva ryškesnė, o dėmelės didesnės. Mokslininkai, norėdami ištirti, ar tai skirtingo klimato, ar prisitaikymo apsisaugoti nuo plėšrūnų pasekmė, į pagalbą pasitelkė maldininkus.

Eksperimento metu ant išsišakojusios medžio šakelės su lapais buvo padėtos dvi blakės. Vienoje pusėje šviesiai oranžinė be dėmelių, kitoje pusėje ryškiai oranžinė su didelėmis metalo blizgesio dėmėmis. Kaip ir buvo nuspėta, pirmiausia maldininkas patraukė prie ryškesnio vabzdžio. Tačiau kito eksperimento metu, kai oranžinę blakę nuo maldininko padėjo toliau nei 30 cm, maldininkas visiškai į ją nereagavo. Kadangi manoma, kad maldininkai gali matyti net 20 m atstumu, blakę už 30 cm jis tikrai turėjo pastebėti.

Blakės netapo nematomomis. O ryškesnės spalvos blakės buvo maldininkų pastebimos dažniau. Tačiau šis prisitaikymas įdomus tuo, kad maldininkui esant toliau, blakių oranžinė spalva atrodo tarsi žalia lapo spalva. Taip įvyksta dėl to, kad maldininkai neskiria raudonos ir oranžinės spalvų.

Tokiu būdu blakės gali būti pasislėpusios nuo maldininkų ir tuo pačiu savo ryškia spalva įspėti paukščius, kad yra nuodingos.

Parengta pagal PHYS.ORG


  1.  http://www.fizika.lm.lt/content/view/857/1065/  

  2.  http://hyperphysics.phy-astr.gsu.edu/hbase/vision/rodcone.html  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *