Grybinis mėšlavabalis (Bolboceras armiger) patinas
Romo Ferencos nuotrauka
Mūsų žinios ir domėjimasis vabzdžiais yra labai netolygus – vienoms rūšims skiriame labai daug dėmesio, o kitos mums visai nereikšmingos, apie daugelio rūšių egzistavimą mes net neįtariame. Dėmesys vabzdžiams priklauso nuo to, kiek jie svarbūs mūsų gyvenime – žalingi jie ar naudingi, saugomi ar ne. Žemės ūkio ir miško kenkėjams, taip pat kraujasiurbiams vabzdžiams skiriame ypatingą dėmesį, apie juos žinome labai daug, nuolat juos tyrinėjame. Tačiau tokių vabzdžių palyginti nedaug, dauguma vabzdžių dažniausia nepakliūna į mūsų akiratį, dėl jų neskauda galvos nei miškininkams, nei žemės ūkio specialistams, jie napuola mūsų daržovių ar vaismedžių, niekada įkyriai nezyzia aplink ausis, nuolat primindami apie save ir nesigviešia mūsų kraujo, neapsigyvena mūsų namuose ir negadina maisto produktų, rūbų, kilimų, baldų, neplatina jokių ligų. Tarp šių „nereikšmingų“ vabzdžių yra didelių slapukų kuriuos pamatyti gamtoje galima tik atsitiktinai, arba reikia turėti daug žinių, patirties ir kantrybės, tik tada įmanoma juos rasti. Mūsų žinios apie šių vabzdžių paplitimą labai skurdžios, daugelis tokių, slaptai gyvenančių rūšių laikomos labai retomis. Apie vieną tokių paslaptingų rūšių čia ir pakalbėkime.
Grybinis mėšlavabalis (Bolboceras armiger) patinas
Romo Ferencos nuotrauka
Grybinis mėšlavabalis (Bolboceras armiger) išplitęs daugelyje Europos kraštų nuo Pietų Skandinavijos iki Viduržemio jūros, taip pat žinomas Kryme, Turkijoje. Tai vienintelis šios genties atstovas Europoje, nors pasaulyje žinoma apie 40 Bolboceras genties rūšių. Šis nedidukas 7-8 mm. vabalas gyvena atvirose buveinėse: pavieniais medžiais ar krūmais apaugusiose pievose, upių slėniuose, pamiškėse. Grybiniams mėšlavabaliams būdingas ryškus lytinis dimorfizmas: patinų galvas puošia ilgas, atgal užlenktas „ragas“ ir kelios mažesnės išaugos priešnugarėlės šonuose – gana įspūdingas ir egzotiškas padaras, o patelės žymiai „kuklesnės“, jokių „ypatingų žymių“ jos neturi. Apie šią rūšį žinoma nedaug: vabalai vystosi žemėje, jų lervos minta požeminiais grybais. Vabalai skraido tik šiltomis naktimis, dieną tūno žolėje.
Pirmą kartą grybinį mėšlavabalį radau visai netikėtoje vietoje – statinėje su lietaus vandeniu. Greičiausia vakare šis vabalas atskrido į šviesą lange ir atsitrenkęs į stiklą, įkrito statinėn. Iš pradžių šio įvykio nesureikšminau, vabalas atsidūrė zoologijos muziejaus rinkiniuose ir tuo viskas baigėsi. Tačiau vėliau vis prisimindavau šį įvykį ir kuo toliau, tuo labiau stiprėjo noras įsitikinti – atsitiktinumas tai, ar vis dėlto šie vabalai gyvena kažkur netoli sodybos. Kitų metų vasarą pagaliau nusprendžiau užsiimti šių vabalų paieška. Geriausias būdas, be abejo, pabandyti juos prisivilioti šviesa. Pirmą kartą pabandžiau gaudyti už puskilometrio tekančio upelio šlaite, tačiau šis bandymas buvo nesėkmingas, naktis pasitaikė giedra, vėsoka, tokiu oru tikėtis gero vabzdžių skridimo neverta. Kurį laiką sekiau meteorologines prognozes, laukdamas šiltesnio oro ir progos dar kartą pabandyti sugauti grybinį mėšlavabalį. Tokia proga pasitaikė gal po dviejų savaičių – jau antroje liepos pusėje. Vėl įsitaisiau prie to paties šlaito beveik toje pačioje vietoje: iš vienos pusės gana status šlaitas, apaugęs liepom, drebulėm, beržais, juodalksniais, tarp kurių įsimaišę pavieniai seni ąžuolai. Apačioje vinguriavo upelis pasislėpęs karklų, nendrių ir vingiorykščių tankumyne, iš kitos pusės plytėjo pieva. Naktis buvo tvanki, vabzdžių vis daugėjo, greitai jie nuklojo ko ne visą ekraną. Mano dėmesį labiausia traukė vabalai, didžiąją jų dalį sudarė vandens fauna: dusios, smulkios degutvabalių rūšys, taip pat čia buvo žygių, gana daug įvairių trumpsaprnių, atskrido ir kelių rūšių ūsuočiai bei mėšlavabaliai, tačiau grybinio mėšlavabalio tarp jų nebuvo. Gerokai po vidurnakčio pietų pusėje ėmė žaibuoti, dundėti ir kuo toliau, tuo stipriau – artėjo liūtis. Buvo aišku, kad naktinę medžioklę netrukus teks baigti. Dar kelis kartus apėjau ekraną iš abiejų pusių, tikėdamasis rasti grybinį mėšlavablį ir iš tikrųjų man pasisekė, pamačiau šį vabalą tupintį ant elektros laido virš ekrano. Iš visko sprendžiant jis tupėjo čia jau seniai, tik aš jo nemačiau, nes visą laiką buvau sutelkęs dėmesį į ekraną. Po kelių sekundžių jis atsidūrė stiklainyje, kuris buvo specialiai jam paruoštas. Dar kelias minutes tupinėjau aplink ekraną, pasirinkdamas vieną kitą atskridusį vabalą, bet stiprėjantys vėjo gūsiai ir be pertraukos dangų raižantys žaibai skelbė, kad audros debesys jau netoli ir pranašavo stiprią liūtį. Paskubom išjungiau generatorių, suvyniojau ekraną ir laidus, saugiai supakavau lempą ir patraukiau link namų.
Grybinis mėšlavabalis (Bolboceras armiger) patelė
Romo Ferencos nuotrauka
Po kelių dienų kilo mintis pabandyti sugauti grybinį mėšlavabalį čia pat – sodyboje. Ekraną pritvirtinau tiesiog prie daržinės sienos, taip paprasčiau – nereikia jokių karčių nei virvių. Jau gerokai po saulėlydžio užvedžiau generatorių ir ėmiau laukti. Laukiau neilgai – gal dešimt minučių, grybinis mėšlavabalis atskrido tiesiai į lempą, atsitrenkė ir nukrito ant audeklo, viskas įvyko labai greitai, net nepastebėjau iš kurios pusės jis atlėkė. Tai buvo vienintelis grybinis mėšlavabalis tą vakarą – kad ir kiek laukiau, daugiau jų nepasirodė.
Dar vienas susitikimas su šiuo vabalu įvyko jau antroje rugpjūčio pusėje. Visą dieną praleidęs gamtoje, per pievas iš lėto bridau link namų. Saulė tik ką pasislėpė už miško, dieną tvyrojusį karštį pakeitė maloni vėsa, pievose driekėsi balsvos rūko juostos, aplink čirškė žiogai – gražus, ramus rugpjūčio vakaras. Prie pat namų, sukdamas pro sodą, už kelių metrų tarp obelų kamienų pastebėjau skrendantį kažkokį vabalą, jis skraidė ratais prie žemės, lyg ieškodamas kur nutūpti. Akimis sekiau kur jis skraido ir lėtai prie jo artėjau. Vabalas iš tikrųjų nutūpė ant žemės, tuojau pat puoliau į tą vietą. Kadangi sode tik prieš kelias dienas buvau nupjovęs žolę, to vabalo nereikėjo ilgai ieškoti – po minutės rankose turėjau dar vieną – jau trečią per vasarą grybinį mėšlavabalį. Reikia pastebėti, kad visi trys rasti vabalai buvo patinai.
Pagaliau paaiškėjo, kad prieš metus vandenyje rastas grybinis mėšlavabalis, nebuvo atsitiktinai užklydęs, jie gyvena čia pat sodyboje, galima sakyti po langais, tik pamatyti juos nėra paprasta – reikia laiko ir pastangų. Nors kartais gali padėti ir atsitiktinumas, kaip man padėjo atsitiktinai vandens statinėje rastas grybinis mėšlavabalis.
Romas Ferenca
