Arktinio verpiko (Gynaephora groenlandica) vikšras. Anne B. Bjork nuotrauka
Arktinis verpikas – Gynaephora groenlandica. Bangasparnių (Lymantriidae) šeimos drugys aptinkamas prie poliarinio rato Grenlandijoje ir Kanadoje. Šie drugiai iš kitų išsiskiria savo nepaprastai ilgu vystymosi laikotarpiu, kuris nuo kiaušinio iki suaugusio drugio gali užtrukti iki 14 metų, nors vidutiniškai trunka 7 metus. Jų atsparumas šalčiui taip pat įspūdingas – gali ištverti iki – 70 °C laipsnių šaltį.
Ilgas arktinio verpiko vystymosi laikas neturėtų stebinti, kadangi per metus vikšrai maitinasi tik vieną mėnesį, kartais net mažiau, nepaisant to, kad vasara tundroje trunka ilgiau. Negana to, daugiau nei pusę šio laiko vikšrai praleidžia šildydamiesi.1 Viena iš sutrumpinto maitinimosi priežasčių – parazitoidai. Jie pražudo net 75% visų vikšrų, todėl ruošdamiesi 11 mėnesių „poilsiui“ vikšrai susisuka į kokoną – žiemos palapinę, kuri saugo ne tik nuo blogų oro sąlygų, bet ir nuo parazitų, kuriems būna sunkiau prieiti prie vikšro. Kita numanoma priežastis – vasaros pabaigoje sumažėjęs mitybinių augalų maistingumas.
Arktinis verpikas (Gynaephora groenlandica). J. T. Troubridge ir J. D. Lafontaine nuotrauka
Bet kaip vikšrai gali ištverti iki -70 °C laipsnių šaltį? Visų pirma, jie yra labai plaukuoti, tai padeda išsaugoti daug iš saulės gaunamos šilumos. Antra – daug reikšmės turi vikšro pasirenkama žiemojimo vieta bei pozicija. Dažniausiai tai būna tamsūs akmenys, kurie sugeria daugiausiai saulės šilumos. Na, ir paskutinis, bet vienas iš svarbiausių būdų – skaidydami mitochondrijas (mūsų ląstelėse esančias mažas energijos gamyklas), vikšrai pasigamina antifrizinių (mažinančios vandens užšalimo temperatūrą) medžiagų, tokių kaip glicerolis.2
Atgalinis pranešimas: Ilgaūsis pušiagraužis – vienas gražiausių Lietuvos ūsuočių | Insects.lt