Šilkverpis
Visi tikriausiai žinote, kas yra šilkas, kam jis naudojamas ir kokia tai nuostabi medžiaga. Bet šį kartą kalbėsime ne apie šilką, o apie vabzdį, kurio dėka atsiranda ši ypatinga medžiaga. Taip, tai – šilkverpis (Mombyx mori) – Bombycidae šeimai priklausantis drugys. Suaugę drugiai savo išvaizda neišsiskiria, o ir pačias šilko gijas, iš kurių vėliau audžiamas šilkas, gamina ne suaugę vabzdžiai, o jų vikšrai. Bet apie viską iš eilės.
Manoma, kad šilkverpius žmonės augina jau daugiau nei 5000 metų1 . Kruopščiai atrinkinėdami auginimui labiausiai tinkamus drugius ir vikšrus kinai prieš maždaug 4100 metų išveisė naują šilkverpių rūšį – Bombyx mori. Mokslininkų nuomone, nauja rūšis buvo išveista iš vietinės Kinijoje šilkverpių rūšies Bombyx mandarina2 .
O kuo domestikuoti šilkverpiai skiriasi nuo laukinių savo giminaičių? Pagrindinis skirtumas tas, kad šilkverpis Bombyx mori laisvėje savarankiškai neišgyventų, nes suaugę drugiai neskraido. Tiek suaugę drugiai, tiek vikšrai praradę savisaugos instinktą, todėl nesibaido žmonių. Domestikuotų šilkverpių kokonai didesni nei laukinių drugių, greičiau auga vikšrai. Dėl visų šių priežasčių šilkverpiai Bombyx mori yra visiškai priklausomi nuo žmonių.
Vikšrai iš kiaušinių, kurie būna laikomi specialiuose inkubatoriuose, išsirita per maždaug 14 dienų. Tik išsiritę vikšrai pradeda graužti baltojo šilkmedžio (Morus alba) lapus. Nuolatos maitindamiesi vikšrai auga, neriasi. Kai išsineria 5 kartą, tampa lėliukėmis. Tačiau prieš tai aplink save kruopščiai nuaudžia šilkinį kokoną. Šilko gija gaminasi vikšro seilių liaukose.
Šilkas ne kartą yra tapęs gyvūnų teisių aktyvistų taikiniu3, kadangi norint išgauti ir nuausti šilką reikia nužudyti lėliukę, esančią kokone. Šilkverpio kokonas sudarytas iš vientisos 300 – 900 m ilgio šilko gijos, o norint išsaugoti gijos vientisumą, kokonai būna išverdami su dar gyvomis lėliukėmis viduje.
Šilkverpio B. mori kokonai. Krish Dulal nuotrauka.
Truputis skaičių pamąstymui: norint pagaminti 0,4 kg šilko, reikia panaudoti apie 2 – 3 tūkstančius šilkverpio kokonų. Kasmet pagaminama apie 32 milijonai kilogramų šilko. Taigi šiam šilkui pagaminti kasmet nužudoma apie 160 – 240 MILIJARDŲ šilkverpio lėliukių.
Šilkverpių lėliukės naudojamos ir kaip užkandis. Korėjoje, Vietname, Japonijoje ir Kinijoje išvirtas šilkverpių lėliukes su įvairiais padažais naudoja maistui. Buvo netgi siūlymų šilkverpių lėliukes naudoti kaip maistą astronautams ilgų misijų metu4.
O kaip išvis buvo atrastas šilkas? Yra ne viena legenda ir istorija, kaip iš tikro buvo pradėtas gaminti šilkas. Viena iš jų pasakoja, kad senovės Kinijos Imperatorei Lei Zu, Geltonojo Imperatoriaus žmonai, geriant arbatą į puodelį įkrito lėliukė. Kai ištraukė lėliukę ir pradėjo apie pirštą vynioti išsileidusį šilką, pajuto sklindančią šilumą. Kai gija pasibaigė, Lei Zu rado lervą, tūnojusią kokone. Ji iškart suprato, kad kokoną nuaudė tas vikšras. Apie šį stebuklą ji pradėjo pasakoti žmonėms, nuo to ir prasidėjo šilkverpių auginimas.
<a href="http://books.google.com/books?id=HnSlynSfeEIC&lpg=PA31&dq=yangshao%20dynasty%20silkworm%20discovery&pg=PA31" rel="nofollow">Prehistoric Textiles: the Development of Cloth in the Neolithic and Bronze Ages with Special Reference to the Aegean</a> ↩
<a href="http://paperity.org/p/3677450/phylogeny-and-evolutionary-history-of-the-silkworm">Phylogeny and evolutionary history of the silkworm</a> ↩
<a href="http://www.peta.org/about-peta/faq/whats-wrong-with-silk/" target="_blank">PETA</a> ↩
<a href="http://news.sciencemag.org/scientific-community/2009/01/care-silkworm-your-tang" target="_blank">http://news.sciencemag.org/scientific-community/2009/01/care-silkworm-your-tang</a> ↩
