Jei vienas nudžiūvęs medis kažkieno pasaulis, tai miškas jam visata. Taip būtų galima mąstyti apie visą savo gyvenimą po žieve tūnantį vabzdį. Džiūstančio ar jau nudžiūvusio medžio kamiene jis minta mediena arba joje augančia grybiena, grybelių sporomis. Mokslininkai tokį vabzdį vadintų ksilofagu. Geriausiai visiems pažįstami ksilofagai, tai kinivarpos, miškininkų tituluojamos „baisiausiais“ parazitais. Skaityti toliau
Kategorijos archyvas: Ūsuočiai
Ilgaūsis pušiagraužis – vienas gražiausių Lietuvos ūsuočių
Pirmadienį visų mūsų džiaugsmui įkėlėme pirmąjį vaizdo įrašą Youtube.com puslapyje. Jų, tikimės, tik daugės, jie ilgės ir taps vis informatyvesni. Pirmoji rūšis, kurią jums parodėme – ilgaūsis pušiagraužis (Acanthocinus aedilis), nedidelis, tačiau įspūdingas vabalas, priklausantis ūsuočių (Cerambycidae) šeimai. Štai knygoje „Lietuvos fauna, vabalai, 2 tomas“ rašoma, kad tai vienas gražiausių Lietuvos faunos ūsuočių. Ar sutinkate su šia mintimi? Skaityti toliau
Penktadienio vabzdys: Iberodorcadion fuliginator
Ūsuočiai (Cerambycidae) – vabalų šeima, kuri asocijuojasi su medienoje besivystančiais vabalais. Yra ūsuočių rūšių, kurios vystosi stambesnių žolinių augalų stiebuose, pavyzdžiui, Lietuvoje gana dažnas graižažiedinis ūsuotis (Agapanthia villosoviridescens) ar Lietuvoje kiek retesni Phytoecia genties ūsuočiai. Yra ir tokių ūsuočių, kurie vystosi žolinių augalų šaknyse. O suaugę vabalai, skirtingai nei dauguma ūsuočių, neskraido, gyvena ant žemės ir ropinėja pievoje lyg kokie žygiai. Tai yra Lamiinae pošeimio gentys Dorcadion, Iberodorcadion, Carinatodorcadion ir kt.
Skaityti toliau
Eglinis ir matinis medkirčiai
Eglinis medkirtis (sinonimai: eglinis ūsuotis, rudasis eglinis ūsuotis) (lot. Tetropium castaneum L.) – ūsuočių (Cerambycidae) šeimos vabalas.
Suaugėliai 8 – 19 mm dydžio. Antsparnių, antenų ir kojų spalva labai įvairi – nuo šviesiai rudos iki juodos. Priešnugarėlė spindinti, su retais taškeliais.
Rusvi vabalai labai panašūs į matinį medkirtį (Tetropium fuscum Fabr.) Skiriasi priešnugarėlės taškuotumu (eglinio medkirčio taškai tankesni ir stambesni) ir antsparnių pečių plaukuotumu (matinio medkirčio antsparnių pečiai apaugę tankiais geltonais plaukeliais, o eglinio ne tokie tankūs).
Taip pat eglinis medkirtis labiau „mėgsta“ eglę, pušis puola rečiau. Matinis medkirtis pušį puola dažniau.
Lervos 18 – 25 mm ilgio, tipiškos ūsuočių lervos išvaizdos – storokos, balsvai rusvos, su tamsiai ruda „galvute“. Pagal išvaizdą atskirti nuo daugelio kitų rūšių ūsuočių (ypač matinio medkirčio) lervų gana sunku. Skaityti toliau