Ilgaūsis pušiagraužis – vienas gražiausių Lietuvos ūsuočių

Ilgaūsis pušiagraužis – Acanthocinus aedilis. Eglės Černevičiūtės nuotrauka.

Pirmadienį visų mūsų džiaugsmui įkėlėme pirmąjį vaizdo įrašą Youtube.com puslapyje. Jų, tikimės, tik daugės, jie ilgės ir taps vis informatyvesni. Pirmoji rūšis, kurią jums parodėme – ilgaūsis pušiagraužis (Acanthocinus aedilis), nedidelis, tačiau įspūdingas vabalas, priklausantis ūsuočių (Cerambycidae) šeimai. Štai knygoje „Lietuvos fauna, vabalai, 2 tomas“ rašoma, kad tai vienas gražiausių Lietuvos faunos ūsuočių. Ar sutinkate su šia mintimi?

Suaugusių ilgaūsių pušiagraužių galima ieškoti nuo balandžio pradžios iki birželio pabaigos, kai po žiemos iš lėliukių išsiritę vabalai pradeda ieškoti partnerių. Naujos generacijos vabalai pradeda skraidyti rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. Todėl nenustebkite, jei pavyktų juos pamatyti ir vasaros pabaigoje. Rūšis dažna visoje šalyje.

Dažniausiai ilgaūsius pušiagraužius galima aptikti šviežiuose kirtimuose ant pušų kelmų ar ant pušų virtuolių, kadangi lervos vystosi jau negyvoje arba stipriai pažeistoje pušų medienoje. Valstybinė miškų tarnyba šiuos vabalus priskiria pušies liemenų kenkėjų, techninę žalą darančių kenkėjų grupei¹. Sunku pasakyti, kiek realios žalos pridaro ilgaūsiai pušiagraužiai, nes kartais jie tampa ir naudingais vabalais. Lervos po žieve išgraužia ištisinius plotus ir tuo pačiu sunaikina kinivarpų lervas.

Išgąsdinti vabalai pradeda skleisti specifinį garsą, primenantį girgždėjimą ar cypsėjimą. Tokiu būdu nubaido plėšrūnus. Ilgaūsiai pušiagraužiai neturi specialaus organo, kuris skleistų garsą, jis išgaunamas trinantis tam tikroms kūno dalims, tai puikiai matosi vaizdo įraše.

Šis vabalas buvo nufilmuotas nesename, praeitų metų kirtime ant pušies šakos. Jį tikriausiai priviliojo pušų sakų kvapas, kadangi viduryje kirtimo buvo nuvirtusi viena iš kelių paliktų pušų. Šis kirtimas priviliojo ir dar vieną labai įdomią rūšį, tačiau apie ją parašysime penktadienio vabzdžio rubrikoje.

Ilgaūsis pušiagraužis – Acanthocinus aedilis. Eglės Černevičiūtės nuotrauka.

Pačių vabalų bijoti nereikėtų, jie nesikandžioja, o išvaizda tikrai patraukia akį. Būtina paminėti, kad ilgaūsių pušiagraužių patinų antenos gali būti net 6 kartus ilgesnės už kūną. Patelių jos kur kas kuklesnės.

Dar įdomu, kad patinų lėliukės aptinkamos po žieve, tuo tarpu lervos, iš kurių išsiris patelės, įsigraužia į medieną ir žiemoja pasislėpusios giliau. Lervos taip pat neeilinės – jos gali ilgą laiką išgyventi žemiau −37°C. Nedažnas vabzdys gali atlaikyti tokias temperatūras, tačiau apie vieną tokį jau esame rašę ČIA.

1.  http://www.msat.lt/lt/kenkejai/vabzdziai/pusies-liemenu-kenkejai/ilgausis-pusiagrauzis/  ↩