Kas nemėgsta drugelių? Kai dauguma net nesusimąstydami sunaikintų širšių ar vapsvų lizdą prie namo, insekticidais išpurkštų nepageidaujamų skruzdėlių koloniją, ar tiesiog priplotų prie ausų zvimbiantį uodą, retas tyčia nužudytų drugelį. Galbūt dėl savo ryškių spalvų ar išskirtinių raštų, o gal dėl elegantiško skraidymo, drugeliai susilaukia daug daugiau palankumo nei kitų būrių vabzdžiai.
Andrew Warren – vienas iš didžiausios drugių kolekcijos kuratorių, aktyviai tyrinėja drugius ir užsiima visuomenės švietimu, aiškindamas kodėl vabzdžių kolekcijos net ir šiandien yra labai svarbios. Visi entomologinėse kolekcijose saugomi drugiai ar kitų būrių vabzdžiai atskleidžia daug informacijos apie gyvus savo rūšių atstovus. Kolekcijos gyvybiškai svarbios ne tik biologinės įvairovės tyrinėjimui, bet ir aplinkosaugai.
Drugelių kolekcijos renkamos jau šimtus metų. George Eastman House nuotrauka.
Muziejai yra tarsi žmonių surinktos informacijos apie gamtos pasaulį saugyklos, o surinktos kolekcijos sudaro didžiausią informacijos šaltinį apie visą Žemės biologinę įvairovę. Beveik viskas, ką mes žinome apie tai, kas, kur ir kada gyveno, yra žinoma iš muziejų kolekcijų, kaupiamų pastaruosius 250 metų.
Puošnioji vaiva – Apatura ilia f. ilia ant mėšlo. Benedicte Lepetit nuotrauka.
Drugelių gaudymas ir kolekcionavimas tapo populiarus Viktorijos laikais, o tuomet naudoti metodai mažai pakitę ir šiandien. Entomologinis tinklelis – vis dar pagrindinis įrankis, tačiau norint prisivilioti specifinių rūšių, kartais naudojami masalai, pvz., pūvanti žuvis, pernokę, jau rūgstantys vaisiai, žinduolių mėšlas ar net dvėseliena.
Drugelių galima rasti praktiškai visur, kur tik auga kokie nors augalai. Kai kurios rūšys būna labai sezoniškos ir suaugę drugiai pasirodo tik tam tikru laikotarpiu. Yra rūšių, kurių suaugėliai skraido itin trumpai, didžiają jų gyvenimo dalį sudaro vikšro stadija. Suaugę drugiai dažniausiai laikosi netoli augalų, kuriais maitinasi jų vikšrai, todėl norint surasti tam tikrą drugių rūšį geriausia jos ieškoti ten, kur gausu vikšrų mitybinių augalų.
Iš skleistuvo išimami jau išdžiovinti drugiai. Andrew D. Warren nuotrauka.
Surinkti ir paruošti drugiai persmeigiami vienu entomologiniu smeigtuku per nugarėlę. Drugių džiovinimui naudojami specialūs skleistuvai, kurių dėka išdžiūvęs drugelis matomas visu grožiu. Perkeliant išdžiovintus drugius į kolekcijas ant to pačio smeigtuko uždedama etiketė, kurioje nurodoma, kur tiksliai drugys buvo pagautas, kada ir kas jį pagavo. Tokios etiketės dedamos prie visų renkamų vabzdžių, tik tada kolekcija įgauna mokslinę vertę, todėl labai svarbu prieš pradedant kolekcionuoti vabzdžius išmokti jų kolekcionavimo pagrindus. Išdžiovinti vabzdžiai yra labai trapūs, lengvai pažeidžiami kenkėjų, drėgmės ir šviesos. Sudarius tinkamas sąlygas kolekcijos gali išsilaikyti neribotą laiką. Seniausias žinomas kolekcijose išsilaikęs drugys buvo pagautas 1702 metais!
Būtent šie kolekcijoms surinkti vabzdžiai leidžia kruopščiai ištirti jų anatomiją. Gauti duomenys labai svarbūs taksonomijai, rūšių klasifikacijos mokslui, o tai yra pagrindas suprasti tarprūšinius ryšius. Tobulėjant genetikos technologijoms, kolekcijos tampa svarbiu DNR šaltiniu tiek taksonomijos mokslui, tiek klimato kaitos poveikio vabzdžiams stebėjimui ar jų apsaugai.
Drugių kolekcija McGuire drugių ir biologinės įvairovės centre, Floridos gamtos istorijos muziejus. Andrew D. Warren nuotrauka.
Nepaisant to, kad drugiai laikomi mėgstamiausiais ir patraukliausiais vabzdžiais, visame pasaulyje dar yra daugybė neatrastų, neįvardintų rūšių. Nesuskaičiuojama daugybė drugių ir kitų vabzdžių dar laukia savo eilės, kol juos identifikuos ir suklasifikuos. Žinoma, daugiausia neaprašytų rūšių galima aptikti tropikuose, kur naujos rūšys atrandamos kas mėnesį, kartais net kas savaitę. O štai viename 2015 metų žurnalo numeryje buvo aprašytos net 8 naujos drugių rūšys.
Naujos rūšys atrandamos ne tik tropikų regione ar sunkiai pasiekiamose vietovėse. Dažnai pasitaiko, kad naujos rūšys atrandamos tiesiog muziejų kolekcijose. Neretai pasitaiko, kad mokslininkams atidžiai peržiūrint senas, dar neidentifikuotas kolekcijas, ar iš naujo tikrinant jau aprašytas rūšis aptinkami kitos, dar nežinomos rūšies individai. Tokie atradimai įvyksta atidžiai analizuojant anatominius skirtumus ar naudojantis DNR tyrimais, kurie padeda atskirti išoriškai vienodai atrodančias rūšis.
Oficialiai naujos rūšies vardas tampa prieinamas ir vartojamas tik kai tos rūšies aprašymas paskelbiamas moksliniame žurnale. Aprašydami naujas rūšis mokslininkai turi laikytis tarptautinio zoologijos nomenklatūros kodo, kad rūšių vardai būtų patvirtinti. Tačiau net ir esant tokiai tvarkai dažnai pasitaiko nesutarimų, kai vienų mokslininkų paskelbta nauja rūšis kitų laikoma tik jau egzistuojančios rūšies porūšiu. Dažniausiai, laikui bėgant ir skirtingiems mokslininkams tyrinėjant diskusijų sukėlusias rūšis, būna randamas visiems priimtinas kompromisas.
Heraclides rumico. Nauja sklandūnų (Papilionidae) rūšis atrasta ir aprašyta tik 2014 metais! Andrew D Warren nuotrauka.
Jungtinėse Amerikos valstijose 2002 metais kolekcijų dėka, pastebėjus tam tikrus skirtumus tarp neseniai surinktų individų, buvo atrasta nauja sklandūnų (Papilionidae) rūšis. Dar viena nauja sklandūnų rūšis buvo aptikta 2014 metais, taip pat JAV, tačiau kitu metodu. Buvo pasitelktas genetinis barkodas, kuris parodė, kad ankščiau viena laikyta rūšis iš tikro yra 2 skirtingos rūšys. Tuo pačiu metodu 2013 metais buvo atrasta ir nauja satyrų (Satyrinae) rūšis.
Šie keli pavyzdžiai puikiai įrodo, kad naujos rūšys laukia atradimo net ir, atrodo, tarp geriausiai ištyrinėtos faunos dalies. Taigi, vabzdžių rinkimas ir muziejų kolekcijų tyrimai ir toliau prisideda prie biologinės įvairovės ištyrimo. Nors šių trijų rūšių drugių pavyzdžių jau buvo muziejų kolekcijose, kaip naujos ir individualios rūšys buvo pastebėtos tik iš naujai surinktų egzempliorių.
Mokslininkai išskiria drugių DNR McGeuire drugių ir biologinės įvairovės centre. Visą jų darbą gali stebėti muziejaus lankytojai. Andrew D. Warren nuotrauka.
Kuriant apsaugos planus retoms ir saugomoms rūšims, dažnai į pagalbą pasitelkiama genetinė informacija, drugiai – taip pat ne išimtis. Dėl drugių santykinai mažo dydžio ir dabar dar esančių technologinių apribojimų, jų populiacijų genetiniai tyrimai visada remiasi individų rinkimu. Deja, bet kolekcijose saugomų vabzdžių DNR kokybė labai greitai blogėja, todėl norint gauti kuo tikslesnius duomenis, nuolatos reikia kolekcijas atnaujinti.
Neseniai buvo paskelbtas straipsnis, kuriame teigiama, kad vabzdžių rinkimas gali prisidėti prie kai kurių rūšių išnykimo, tačiau jis buvo vieningai užginčytas kitų specialistų. Žinoma, atliekant ypač retų, ar ilgai besivystančių rūšių tyrimus, reikėtų atidžiai rinktis tyrimo metodus.
Dėl drugių populiacijos dinamikos, kai viena patelė dažniausiai padeda net po kelis šimtus kiaušinių, mažai tikėtina, kad net ir izoliuotose buveinėse kelių individų sugavimas kolekcijoms padarys apčiuopiamą žalą. Vienintelis patvirtintas metodas išnaikinti drugelius – buveinių naikinimas ir fragmentacija. Pagal IUCN raudonąjį sąrašą, Europoje dar nėra išnykusi nei viena mokslui žinoma drugių rūšis, tačiau Šiaurės Amerikoje tokių jau 24. O pati garsiausia iš jų – Glaucopsyche xerces. Dabar šios rūšies drugiai gali būti randami ir tyrinėjami tik vienoje vietoje – muziejų kolekcijose.
Glaucopsyche xerces patinai. Anksčiau ši rūšis buvo aptinkama San Fransiske, tačiau 1940 m. išnyko dėl buveinių sunaikinimo. Andrew D. Warren nuotrauka.
Parengta pagal: THECONVERSATION
