Iberodorcadion fuliginator
Ūsuočiai (Cerambycidae) – vabalų šeima, kuri asocijuojasi su medienoje besivystančiais vabalais. Yra ūsuočių rūšių, kurios vystosi stambesnių žolinių augalų stiebuose, pavyzdžiui, Lietuvoje gana dažnas graižažiedinis ūsuotis (Agapanthia villosoviridescens) ar Lietuvoje kiek retesni Phytoecia genties ūsuočiai. Yra ir tokių ūsuočių, kurie vystosi žolinių augalų šaknyse. O suaugę vabalai, skirtingai nei dauguma ūsuočių, neskraido, gyvena ant žemės ir ropinėja pievoje lyg kokie žygiai. Tai yra Lamiinae pošeimio gentys Dorcadion, Iberodorcadion, Carinatodorcadion ir kt.
Iberodorcadion fuliginator
Europoje tokių ūsuočių rūšių gyvena daugiausiai centrinėje ir pietinėje dalyje. Tačiau viena rūšis, Iberodorcadion fuliginator, aptikta visai šalia Lietuvos – Latvijoje, Kandavos apskrityje. Tai yra šiauriausia šios rūšies radimvietė. Jei gyvena Latvijoje, galbūt gyvena ir Lietuvoje…
Vabalų ieškoti reikėtų anksti pavasarį, tik nutirpus sniegui (būtent dabar! ), sausose, retai apaugusiuose pievose, šlaituose. Suaugęs vabalas apie 1,5 cm ilgio, priešnugarėlė juoda, o antsparniai varijuoja: būna visiškai balti, balti su juodom dėmėm, juodi su baltais dryžiais, pasitaiko net rudų su baltais dryžiais. Balandžio mėnesį patelės kiaušinėlius deda į stačiąją dirsę (Bromus erectus), lervos vystosi augalo šaknyse. Lervos išsirita gegužės pabaigoje, vystosi šaknyse apie metus ir dirvožemyje virsta lėliukėmis. Suaugėliai susiformuoja liepos arba rugpjūčio mėnesiais, bet į žemės paviršių išlenda tik peržiemoję, anksti pavasarį. Pasirodę žemės paviršiuje gyvena tik apie 3-4 savaites. Per tą laiką turi susirasti sau porą, susiporuoti, padėti kiaušinėlius ir taip pratęsti rūšies gyvavimo ciklą.
Deja, rūšis nyksta visoje Europoje dėl tinkamų buveinių – sausų retų pievų – nykimo. Pievos, dėl natūralios sukcesijos, linkusios apželti krūmais ir mišku. Seniai seniai dar būdavo stambūs žinduoliai, pavyzdžiui, stumbrai ir taurai, kurie tuos krūmus nugrauždavo, pievas ištrypdavo ir taip palaikydavo šiam vabalui tinkamą buveinę. Dabar, deja, tokių pievų likimas priklauso tik nuo žmogaus noro jas išsaugoti, tuo pačiu išsaugojant ne tik šiuos vabalus, bet ir daugybę kitų vabzdžių ir augalų, susijusių su tokiom buveinėm. Šis vabalas neskraido, ir tai dar labiau apsunkina rūšies migraciją tarp tinkamų buveinių – Europoje likusios tik izoliuotos populiacijos.
