Plėšriablakė Acanthaspis petax pasislėpusi po skruzdėlių egzoskeletais. Kurt Orion nuotrauka.
Plėšriablakė Acanthaspis petax – straubliuočių (Hemiptera) būrio, plėšriablakių (Reduviidae) šeimos vabzdys. Kaip išduoda lietuviškas pavadinimas, tai plėšri blakė, kuri maitinasi kitais vabzdžiais.
Tai nedidelė, iki 1 cm užauganti blakė, aptinkama Afrikoje ir Malaizijoje.
Kaip ir dauguma plėšriablakių, Acanthaspis petax savo straubliuko pagalba į aukų kūnus suleidžia seilių, kuriose yra paralyžiuojančių medžiagų ir virškinimo fermentų. Kai fermentai atlieka savo darbą, blakės išsiurbia suskystėjusį vabzdžio vidaus turinį. Tačiau, skirtingai nei dauguma plėšriablakių, Acanthaspis petax dar prisiklijuoja negyvų skruzdėlių egzoskeletus sau ant nugaros ir taip sudaro tarsi didelę kuprinę. Ši „kuprinė“ gali būti sudaryta net iš 20 skruzdėlių vienu metu, o visas darinys kartais būna didesnis už pačią blakę1.
Acanthaspis petax blakės medžioja įvairius vabzdžius, tačiau ant savo nugaros susikrauna išskirtinai tik skruzdėlių kūnus. Mokslininkai ilgai spėliojo, kokia galėtų būti tokio elgesio priežastis. O 2007 metais pora mokslininkų iš Naujosios Zelandijos atlikę tyrimą nustatė, kad ši maskuotė blakėms padeda apsisaugoti nuo plėšrūnų.
Natūralūs Acanthaspis petax blakių priešai, tie, kurie medžioja jas, yra šokliavoriai (Salticidae). Mokslininkai paliko užsimaskavusias blakes ir blakes be maskuotės vienoje talpoje su šokliavoriais ir stebėjo reakciją. Rezultatai tikrai nustebino: vorai, palyginti su užsimaskavusiomis blakėmis, 10 kartų dažniau puolė neužsimaskavusias.
Tačiau kodėl tik skruzdėlės? Mokslininkų nuomone, taip yra dėl šokliavorių mitybos. Kadangi skruzdėlės dažniausiai po vieną nebūna, be to, gali prieš plėšrūną panaudoti cheminę gynybą, šokliavoriai jas pulti vengia. Tai užtikrina apsaugą blakėms.
Šiame vaizdo įraše galite pamatyti, kaip atrodo Acanthaspis petax „pasidabinusios“ skruzdėlių kūnais:
http://www.smithsonianmag.com/science-nature/this-insect-uses-its-victims-carcasses-as-camouflage-83656246/ ↩
