Apskritalapė saulašarė – Drosera rotundifolia. Eglės Vičiuvienės nuotrauka.
Norite tikėkite, norite ne, tačiau net ir vabzdžiaėdžiai augalai, kurie per milijonus evoliucijos metų meistriškai prisitaikė gaudyti vabzdžius, turi savų priešų. Vienas iš jų: saulašarinis pirštasparnis (Buckleria paludum), su kuriuo šį penktadienį jus ir supažindinsime.
B. paludum vikšras. Armin Hemmersbach nuotrauka.
Šį kartą pristatome išskirtinę drugių rūšį aptinkamą ir Lietuvoje: saulašarinis pirštasparnis – tai nedidelis 11-13 mm dydžio drugelis, priklausantis pirštasparninių (Pterophoridae) šeimai. Šios šeimos drugių lervos (vikšrai) maitinasi įvairiais žoliniais augalais, išskyrus erškėtinį pirštasparnį (Cnaemidophorus rhododactyla), kurio lervos maitinasi erškėtiniais augalais. Tuo tarpu saulašarinis pirštasparnis, kaip išduoda pavadinimas, maitinasi apskritalape saulašare (Drosera rotundifolia).
Natūralu, kad drugelių reikėtų ieškoti ten, kur auga jų mitybiniai augalai. Apskritalapės saulašarės aptinkamos aukštapelkėse, ežerų pakrantėse, durpynuose, išeksploatuotų karjerų užpelkėjančiuose pakraščiuose. Gal jie gali gyventi ir Dubravos rezervatinėje apyrubėje? Apskritalapės saulašarės ten auga gausiai. Mūsų duomenimis, Lietuvoje saulašarinių pirštasparnių aptikta tik Žuvinto rezervate, Puvočiuose bei netoli Širvintų esančioje pelkėje, tačiau saulašarės gana plačiai paplitę augalai, todėl didelė tikimybė, kad Buckleria paludum gali būti įsikūrę ir kituose šalies regionuose.
Buckleria paludum lėliukė ant saulašarės žiedo stiebelio. Armin Hemmersbach nuotrauka.
Buckleria genčiai iš viso priklauso 6 rūšys ir bent 4 iš jų maitinasi Drosera genties augalais. Labiausiai glumina tai, kad patelės sugeba išvengti lipnių augalo plaukelių, kurie pagautą vabzdį suvirškina ir padėti kiaušinius. Vikšrai taip pat neišimtis, jiems lipnūs plaukeliai mažiausia kliūtis. Deja, nėra daug informacijos apie saulašarinio pirštasparnio biologiją, tačiau žinoma, kad per metus išsivysto dvi kartos.
Šiaurės Amerikoje aptinkama kita Buckleria genčiai priklausanti rūšis: B. parvulus. Šios rūšies gyvenimas ištyrinėtas plačiau, todėl jį ir aptarsime. Tikėtina, kad ir B. paludum elgiasi labai panašiai.
B. paludum suaugęs drugys. Ilya Ustyantsev nuotrauka.
B. parvulus pradžioje maitinasi būtent saulašarės lipniais plaukeliais, pirmiausiai suvartodami augalo išskiriamą lipnų skystį, skirtą vabzdžiams gaudyti. Negana to, Jie maitinasi augalo sugautais vabzdžiais. Vėliau, pasidarę taką nuo lipnių plaukelių lervos maitinasi likusia lapo dalimi1. Lervos nevengia paskanauti ir saulašarės žiedų pumpurais, todėl jas dieną galima pastebėti besiilsinčias ant žiedo stiebelio. Tiek vikšrai, tiek drugiai aktyvūs tik tamsiu paros metu.
Saulašarinio pirštasparnio antra karta žiemoja lėliukės stadijoje ir išsirita pavasarį. Vikšrai į lėliukę susisuka tarp mitybinio augalo lapų, kad būtų sunkiau pastebimos.
Kitą kartą lankydamiesi aukštapelkėje, ar kitoje vietoje, kur žinote augant apskritalapių saulašarių, pasidairykite, gal pastebėsite šių nuostabių ir išskirtinių mažų drugių?
http://www.plumemoth.com/Buckleria.pdf ↩
