Šilsamanių kupstelių paslaptys

…Minkštučiukai samanų patalai ištiesti
Galvą in save traukia, liula užliesti.
Uogienojai kaip rūtos kelmais, kelmais želia,
Juodas, raudonas uogas išsirpusias kelia….

Antanas Baranauskas „Anykščių šilelis“

Miško paklotė

Miško paklotė
Daphne Mesereum nuotrauka

Nuostabūs Lietuvos šilai… poetų išgirti, dainos posmuose apdainuoti… visada jie lyg gimti namai, mamos lopšinę ošiančiomis pušimis, eglių skraistėmis pridengtomis pasakų knygomis, vaišėmis nuklotu stalu ir žaliu aksomu paklotu patalu… ir visada gyva dvasia užtvindantys širdį vos pravėrus duris… O kiek jame gyvybės ir paslapčių…? Nepaprastą šilo žavesį vaizdžiai aprašęs lietuvių literatūros klasikas A. Baranauskas savo poemoje „Anykščių šilelis“ mini net 68 rūšis įvairių augalų, grybų ir gyvūnų. Be abejonės dabartiniu metu mokslininkai priskaičiuoja jų šimteriopai daugiau, tačiau galutinio jų skaičiaus reikės dar gerokai lukterti. Mokslininkai spėja, kad pasaulio mastu miškuose turėtų tarpti ne mažiau kaip 80 procentų visos Žemės sausumos gyvų organizmų. Net šiuolaikiniame moderniame pasaulyje, kur klesti išsivysčiusios, kibernetinės civilizacijos, miškai atstoja namus net trims šimtams milijonų žmonijos ir net 1,6 bilijonams gyventojų jie yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis. O kur dar neišmatuojamas miškų vaidmuo klimato ir atmosferos formavimosi procesuose? Vargu ar mes galėtume išmatuoti miškų svarbą patys sau. Palyginimui galėtume prisiminti šio rašinio pradžioje pateiktą alegoriją ir pabandyti įsivaizduoti save be namų… Baisu ir liūdna vien pagalvojus ir labai neramu žinant, kad miškai pastaraisiais dešimtmečiais nyksta katastrofiškais tempais. Dėl siaučiančių gaisrų, plynų kirtimų, mirtino aplinkos užterštumo ir beribio žmogaus godumo kasmet išnyksta per 120 kvadratinių kilometrų miškų, arba maždaug 48 futbolo aikščių miško plotas kas minutę.

Oribatidinės erkės

1 pav. Oribatidinės erkės
Vytauto Tamučio nuotrauka.

Sunku įsivaizduoti, tačiau „benamio“ likimas mums dar niekada nebuvo toks realus ir artimas. O gal mes galime jaustis saugiai, gal mūsų miškams visai negresia Anykščių šilelio likimas? Klausimas ne šiaip sau, anaiptol, jis šiandien kaip niekad yra aktualus ir mums Neatsitiktinai Lietuvos mokslo taryba priėmė sprendimą palaikyti jungtinę mokslininkų iniciatyvą ištirti plynųjų kirtimų poveikį miško ekosistemų biologinės įvairovės dinamikai. Nutarta tirti šilų (Lietuvos miškų tipų klasifikacijoje „šilais“ yra vadinami spygliuočių miškai), apimančių didžiausią Lietuvos miškų dalį ekosistemas. Ir viena iš projekto (tyrimo) veiklų buvo nukreipta tirti mažai žinomus miško samanų ardo ir nuokritų sluoksnio (paklotės) nariuotakojus, siekiant ne tik juos panaudoti, kaip bioindikatorius plynųjų kirtimų poveikiui bioįvairovės pokyčiams įvertinti, bet ir atrasti dar nežinomas Lietuvos faunai rūšis. Tyrimams buvo pasirinktas specialus metodas, tikintis atskleisti ne tik realius nariuotakojų rūšinės įvairovės bei gausumo pokyčius, bet tiksliai įvertinti kiek ir kokių rūšių gyvena tam tikrame žemiausio ardo plote. Tuo tikslu iš tam tikro, tiksliai išmatuoto ploto buvo imami paklotės ir samanų pavyzdžiai, iš kurių laboratorijoje specialių sietų ir rinktuvų pagalba buvo atskiriami visi joje esantys nariuotakojai. Paaiškėjo, kad jų tūkstančiai. Kas galėtų patikėti, kad to samanų aksomo saujoje knibždėte knibžda tūkstančiai gyvių? Tik nemanykite, kad iš samanų bei iš įvairiausių nuokritų sudarytas paviršinis šilo sluoksnis – tai negyva ir bevaisė substancija. Tai ištisas miestas, didžiulė chemijos laboratorija, kur viskas, kas nukrenta nuo medžių ar lieka juos nukirtus kuo skubiausiai perdirbama į maisto medžiagas, kurias medžiai gali naudoti savo galybei kurti. Kyla klausimas kas tie gyviai? O gi nariuotakojai ir pirmiausiai reikėtų paminėti mažytes, vos trečdalio milimetro, mikroskopinius rutuliukus primenančias oribatidines erkes arba oribatidus (Oribatida) (1 pav.). Didžiulė jų gausybė su neblėstančia energija nuolat juda siaurais paklotės labirintais ir skuba sunaudoti viską kas dar tinka jų maistui: eglės spygliukus, pumpurų žvynelius, žievės atplaišėles ar savo skrydį baigusias muses.

kolembolos

2 Pav. Kolembolos
Žilvino Pūčio nuotrauka

Be abejonės nereikėtų pamiršti gausumu mažai tenusileidžiančių jų giminaičių – grobuoniškų gamazidinių erkių (Gamasida), kurios tarsi maži vilkiukai nuolat ieško paliegusių, pavargusių ar šiaip nusigalavusių. Kitos gausumu nenusileidžiančios yra kolembolos (2 pav.). Vargu ar kas gali pagalvoti, kad miško paklotė – tai beribės ganyklos ir patogūs namai šiems gležniems šešiakojams. Pagrindinis jų maistas – tai grybų sporos ir žiedadulkių grūdeliai, kurių paklotėje yra apstu. Nors ir mažos, bet būdamos labai gausios erkės ir kolembolos, kartu su kita mikroskopine gyvybe sudaro miško buveinės pagrindą. Paradoksalu, bet tik dėka šių mažyčių gyvūnėlių tarpsta ir prisipildo kitokios gyvybės mūsų miškai. Šių mažylių kūnuose sukaupta energija yra gyvybės šaltinis visai aibei vorų, pseudoskorpionų, lūpakojų, vabzdžių, kurie savo ruožtu yra maistas paukščiams ir žvėrims. Kaip nuostabiai racionaliai viskas surėdyta… žiū, gal šioje sekoje ir sau vietą pasiskirsim…

Ceratocombus brevipennis

3 Pav. Vikirablakė Ceratocombus brevipennis
Romo Ferencos nuotrauka

Atliekant projekto tyrimus nustatyta, kad viename šimtamečio šilo paklotės kvadratiniame metre be nesuskaičiuojamos galybės erkių ir kolembolų gyvena dar po kelias dešimtis vorų, akmenlindžių, vabalų, skruzdėlių ar kitokių vabzdžių. Didžioji jų dalis – grobuonys, sergsti mišką nuo pernelyg didelio kiekio augalėdžių, kurių nevaldoma galybė galėtų sunaikinti ištisas girias. O kas nutinka mišką iškirtus, kai sunkūs miškakirtės vikšrai ir traukiami rastai išdrasko ir sujaukia namus milijonams paklotės gyventojų, kai ima saulė kepinti tą „skujom, šakelėm ir šiškom nuklotą nenaudingą plotą“? Nustatyta, kad per pirmą mėnesį po miško kirtimo (jei tai įvyko šiltuoju metų laiku) iš esmės pasikeitus paklotės hidrologiniam režimui, iš buveinės pasitraukia didžioji dauguma miškui būdingų rūšių, smarkiai sumažėja ir mažyčių didelį darbą dirbančių erkių bei kolembolų. Bet gamtoje tuščia vieta ilgai neužsibūna. Ore sklandantis šviežių sakų kvapas čia tuntais privilioja įvairius medienos išalkusius ėdikus: kinivarpas, straubliukus, ūsuočius, blizgiavabalius, kurių karštą dieną kirtime it bičių žydinčioje pievoje. Laisvas vietas likusias paklotėje neužilgo užima nespecializuotos, atviroms buveinėms būdingos vabzdžių ir vorų rūšys. Prasideda ilgi ir sudėtingi sukcesijų procesai, kurie nebūtinai pranašauja buvusio šilo didybę. Dažnas miškininkas pasakys, kad nieko čia tokio, tai gi įprasta, „miškas augo, miškas augs“, tačiau ar tikrai viskas taip paprasta? Kas gali garantuoti, kad po šimto metų iškirstame plote vėl oš toks pat šilas, kad drieksis po kojomis „minkštučiukai samanų patalai“, o jose savo gyvenimus kurs milijonai padarėlių? Ar visi jie besusirinks? Įvairiais paskaičiavimais pasauliniu mastu kiekvienais metais mūsų planetoje išnyksta nuo kelių iki keliasdešimt tūkstančių rūšių, tarp kurių didžioji dauguma taip ir lieka nežinomos mokslui. O kiek praranda mūsų miškai, kiek prarandame mes? Ieškant atsakymo į šį klausimą, paaiškėjo, kad mes į jį nepajėgūs atsakyti dėl paprasčiausios priežasties. Mes nežinome arba žinome labai ribotai apie mūsų miškuose tarpstančią gyvybę. Štai paprasčiausias klausimas – kiek ir kokių rūšių gyvena šile? Retas biologas pajėgtų priskaičiuoti bent iki 100 rūšių. Ir tai nė kiek nestebina. Kol kas dar didžioji dalis gyvūnų grupių mūsų šalyje yra netyrinėtos, arba tyrinėtos labai mažai. Labai kuklios žinios ir apie šilų paklotės ir samanų ardo mažuosius gyventojus – nariuotakojus. Tad kiekvienas kiek išsamesnis tyrimas šioje srityje paprastai mus pradžiugina naujomis žiniomis ir atradimais. Ne išimtis ir šis projektas. Jau pirmaisiais tyrimų metais, buvo aptiktos naujos Lietuvos faunai blakių, vabalų ir plėviasparnų rūšys.

Myrmedobia exilis

4 Pav. Kerpblakė Myrmedobia exilis
Romo Ferencos nuotrauka

Lietuvos faunos atžvilgiu labai įdomios šilų paklotėje aptiktos dvi blakių rūšys – pirmosios netikrųjų vikriablakių (Ceratocombidae) ir kerpblakių (Microphysidae) šeimų atstovės: Ceratocombus brevipennis ir Myrmedobia exilis (3 ir 4 pav.). Beje šių šeimų blakės yra labai mažai ištirtos ir kitose šalyse. Būdamos neišvaizdžios, vikrios ir labai mažytės (jų kūno ilgis vos 1-2 mm) jos yra sunkiai pastebimos net akyliausiam entomologui, o šių dviejų rūšių atradimas mums tapo įmanomu tik taikant specialias vabzdžių išrinkimo ir substrato ir auginimo nelaisvėje technologijas

Acalypta carinata Nimfa

5 Pav. Acalypta carinata Nimfa
Grzegorz Hebda nuotrauka

Aleksandro Stulginskio ir Vytauto Didžiojo universitetų mokslinių tyrimų laboratorijose bei naudojantis Kauno T. Ivanausko zoologijos muziejaus kolekcijomis. Aptiktos vos iš kiaušinių išsiritusios blakių nimfos 2016 metų gegužės mėnesį buvo auginamos miško pakotės substrate iki suaugėlio tarpsnio. Vėliau pasitelkus užsienio kolegų pagalbą ir specialius identifikavimo raktus buvo tiksliai nustatytos jų rūšys. Šios blakės yra grobuoniškos, vikriai bėgiodamos tarp nuokritų ir samanų jos medžioja įvairių vabzdžių lervas ir pabėgti nesugebančius suaugėlius. Mūsų tyrimai parodė, kad brandaus šilo paklotėje vieno kvadratinio metro plote šių blakių gali būti nuo keliolikos iki kelių dešimčių individų. Ne mažiau įspūdingesnė ir kita nauja Lietuvos faunai blakių rūšis – Acalypta carinata. Ši rūšis priskiriama labai išskirtinę išvaizdą turinčių blakių šeimai – sietblakėms (Tingidae). Taikant anksčiau minėtas technologijas šių blakių suaugėliai buvo išauginti iš žiemojančių nimfų.

Acalypta carinata Suaugėlis

6 pav. Acalypta carinata Suaugėlis
Grzegorz Hebda nuotrauka

Gamtoje suaugėliai buvo aptinkami liepos – rugpjūčio mėnesiais. Priešingai vikriablakėms ir kerblakėms, pastaroji yra tingi ir nerangi. Nimfos pilkšvai žalsvos ar gelsvos spalvos, samanų ir nuokritų fone yra praktiškai nematomos (5 pav.), o suaugėlių nugarinė pusė yra specialios korėtos dangos, lyg papuošta balsvos spalvos, pusiau permatomu „kiauraraščio“ apsiausto, darančio jas panašesnes į beržo žievės atplaišėlę nei į vabzdį (6 pav.). Kaip ir kitos šios šeimos blakės, A. carinata yra augalėdė, minta šilsamanių sultimis.

Piktavabalis (Microscydmus minimus).

7 Pav. Piktavabalis (Microscydmus minimus)
Lech Borowiec nuotrauka

Tikras gamtos „nano-technologijų“ stebuklas – mažasis piktvabalis (Microscydmus minimus). Vos 0,7 mm ilgio vabalo kūne veikia visas gyvybines funkcijas užtikrinančios vidaus organų sistemos, krūtinėje – judrios kojos, po antsparniais – lengvučiai, bet puikiai skrydžiui pritaikyti sparnai, o burnoje – aštrūs, erkių šarvus galintys lengvai įveikti, žandai. Argi tai ne stebuklas? Ši mini vabaliukų rūšis pirmą kartą Lietuvoje aptikta mums tiriant brukninio-mėlyninio pušyno paklotę Pirčiupių girininkijos miškuose. (7 pav.). Iki šiol Lietuvoje niekas nežinojo ir apie mikroskopinio dydžio vapsvas – megaspilidus (Megaspilidae). Gelbstint užsienio kolegoms pavyko identifikuoti dvi šiai šeimai priklausančias rūšis Lagynodes thorasicus ir L. pallidus (8 ir 9 pav.). Vykdant projekto tyrimus paaiškėjo, kad šios mažytės (jų kūno ilgis vos apie 1 mm) yra įprastos šilų paklotėje. Tai parazitinės vapsvos, nors kas jų aukos kol kas dar nėra nenustatyta.

Lagynodes thorasicus

8 Pav. Lagynodes thorasicus
Vytauto Tamučio nuotrauka

Lagynodes pallidus

9 pav. Lagynodes pallidus
Vytauto Tamučio nuotrauka

Ir tai tik nedidelė dalis atskleistų paslapčių slypinčių mūsų šilų samanų kupsteliuose. Nėra jokios abejonės, kad projekto eigoje dar daug jų pavyks atskleisti. Tikiu, kad tos atskleistos paslaptys padės augti ne tik šilui, bet ir mums augti kartu su juo, žinoti, branginti ir tausoti…

Lietuvos mokslo taryba finansuoja Nacionalinės mokslo programos „Agro-, miško ir vandenų ekosistemos tvarumas“ projektą „Plynųjų kirtimų poveikio miško ekosistemų biologinės įvairovės dinamikai tyrimai“ (MEKODINA) iki 2018 m. lapkričio mėnesio pabaigos.]

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *