Kaip gelia uodai ir kodėl nuo jų įkandimo niežti?

DSC_4886_edit

Uodas prisigėręs kraujo. Viliaus Paškevičiaus nuotrauka

Krauju mintantys vabzdžiai yra labai įprastas dalykas. Šis mitybos būdas nepriklausomai išsivystė net 30 vabzdžių grupių. Manoma, kad pirmiausiai krauju misti pradėjo dvisparniai (musės) vėlyvajame Triase, o uodai išsivystė Juros periode. Apytiksliai kraujasurbiai vabzdžiai Žemėje karaliauja jau apie 200 milijonų metų.

Taigi, kaip viskas vyksta ir kaip tai pasibaigia ligos pernešimu?

Kaip ir kitų vabzdžių burnos organai varijuoja pagal mitybos įpročius, taip ir kraujasiurbių vabzdžių burnos organai gali būti labai paprasti arba specializuoti.

Kraujasiurbius vabzdžius galima skirstyti į du tipus – maitinasi ištekėjusiu krauju arba maitinasi kapiliariniu krauju. Maitinimąsi ištekėjusiu krauju puikiai iliustruoja žemiau pateiktas vaizdo įrašas – sparva įpjauna odą ir laukia, kol susidarys kraujo lašeliai, kuriuos ji vėliau išgeria.

Sparvų įkandimai yra ganėtinai skausmingi. Laimei, jos dažniau puola didesnius, nerangius gyvūnus, kurie nėra tokie vikrūs jas užmušti.

Tačiau uodai – jau visai kita istorija. Uodai minta kapiliariniu krauju – tai reiškia, kad pasinaudodami savo burnos aparatu jie kraują geria tiesiai iš kapiliarų, esančių jūsų odoje. Uodų burnos aparatas sudaro lankstų ploną vamzdelį, kurio pagalba jie ne tik praduria odą, bet ir gali susirasti, kur kapiliaras – visai taip, kaip matyti žemiau esančiame vaizdo įraše. Tai visiškai nepanašu į adatos įdūrimą. Uodo straublelis yra labiau kaip liežuvis – jutimo organas, jo pagalba uodai suranda, kur tiksliai yra kraujas.

IMG_6402_v2015

Uodas geriantis kraują. Viliaus Paškevičiaus nuotraukos ir koliažas.

Uodo patelių, kurios ir geria kraują, burnos aparatas vertas atskiro aptarimo. Tai labai specializuotas mechanizmas. Iš viso uodo burnos aparatą sudaro septynios dalys: 2 mandibulės, 2 maksilės, viršutinė ir apatinė lūpos bei ryklė. Apatinė lūpa naudojama kaip apsauga kitoms burnos aparato dalims ir kraujo siurbime nedalyvauja, ji lieka odos paviršiuje. Tai puikiai matyti šalia esančioje nuotraukoje. Pradurti odai naudojamos mandibulės ir maksilės. Mandibulės smailios, tuo tarpu maksilių galiukai turi dantytus tarsi pjūklas galiukus. Šioje vietoje ir randami uodo „dantys“, kadangi burnos apratas yra duriamasis, tikrų dantų uodai neturi. O pro ryklę uodai suleidžia seiles į įgėlimo vietą ir siurbia kraują.

Uodo patelės galva ir burnos aparatas. Calorina Biological nuotrauka.

Kraujasiurbiai vabzdžiai maitindamiesi turi dvi problemas. Pirma: auka bet kuriuo metu gali juos užmušti. Tai galioja ne tik tais atvejais, kai vabzdžiai maitinasi žmonių krauju, bet net ir varlių. Antra: negali leisti sukrešėti kraujui. Visi kraujasiurbiai vabzdžiai savo seilėse turi vienokių ar kitokių medžiagų, kurios neleidžia krešėti kraujui. Dėl to vaizdo įraše vyras po sparvos įkandimo tiek daug kraujavo iš palyginti mažos žaizdelės. Puikus kraujasiurbių seilių baltymų pavyzdys – D7 baltymų šeima. Greičiausiai dėl vieno iš tų baltymų jums niežti po uodo įkandimo, jei esate jam alergiškas.

Net ir gyvatės kenčia nuo uodų įkandimų. Geoff Gallice nuotrauka.

D7 baltymų šeimos baltymai trumpą laiką organizmui neleidžia išskirti molekulių, kurios suaktyvintų imuninės sistemos atsaką. Jie „sugaudo“ molekules tokias kaip histaminas ar eikozanoidas, kurios įspėja organizmą, kad kažkas negerai. Vėluojant imuninei sistemai, uodas turi laiko atsigerti kraujo, kol žaizda neištino ir neišstūmė jo straubliuko lauk. Kadangi niežėti taip pat pradeda vėliau, tai apsaugo uodą nuo mirtino smūgio. Kraujo gėrimas uodui nėra tik maistinės medžiagos paėmimas, mainais jis taip pat kai ką turi duoti.

Įkandimo metu auka ir vabzdys apsikeičia skysčiais. Būtent šio apsikeitimo metu ir įvyksta ligos perdavimas. Loa loa kirmėlės, kurios apsigyvena žmonių akyse, yra pernešamos kraujasiurbių vabzdžių. Bet kaip? Loa loa kirmėlės iš vabzdžio galvos įsispraudžia į aukos kūną, kai vabzdys pradeda maitintis. Jei neplanuojate keliauti į Afriką, jums šių kirmėlių nereikėtų bijoti. Arbovirusai, pvz., dengė karštligė, užkrečia uodų seilių liaukas ir į auką patenka tada, kai uodas suleidžia savo seilių. Taip pat verta paminėti, kad neretai vabzdžio seilės padeda parazitui lengviau patekti į gyvūno organizmą, kadangi laikinai yra slopinama imuninė sistema. Puikus to pavyzdys – leišmaniozė.

Smėlinė musė – Phlebotomus papatasi, leišmaniozės pernešėja. Frank Collins nuotrauka (viešo naudojimo).

Leišmaniozę sukelia pirmuonys leišmanijos1. Leišmanijos puola baltuosius kraujus kūnelius (leukocitus), kurie yra svarbūs imuninei sistemai. Tuo tarpu smėlinė musė, pernešanti leišmanijas, įkandimo metu suleidžia seilių, kurios slopina imuninę sistemą, todėl baltieji kraujo kūneliai nebūna pasiruošę puolimui. Tuo puikiai pasinaudoja leišmanijos – jos gali pulti „miegančius“ baltuosius kraujo kūnelius ir įsitvirtinti organizme.

Labai svarbu suprasti, kaip veikia kraujasiurbių vabzdžių seilės, kadangi tai leidžia suprasti ir kontroliuoti pernešamas ligas. Iš tų pačių smėlinių musių seilių liaukų išskirtas peptidas Maksadilanas (Maxadilan) dabar tiriamas kaip galima vakcina nuo leišmaniozės. Žmonės, kuriems yra įkandę daug smėlinių musių, tampa atsparesni infekcijai, taigi tokia vakcina gali leisti kūnui atpažinti kiekvieną smėlinės musės įkandimą „neužmigdant“ imuninės sistemos.

Parengta pagal Ask An Entomologist


  1.  http://www.ulac.lt/ligos/L/leismanioze  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *