Miulerio žvitražygis (Agonum muelleri)
Romo Ferencos nuotrauka
Šį kartą norėtųsi jus supažindinti su dar vienais žemdirbių palydovais, kurie gal būt nedažnam krenta į akis, tačiau yra labai svarbūs. Ir tik akylesnis gamtos stebėtojas pastebi ką tik suartoje dirvoje šmėžuojančius, blizgančius, ir nuolat kažkur skubančius vabaliukus. Kas jie tokie ir ką jie čia veikia? Ar tik nebus kokie nors kenkėjai taip įnirtingai skubantys pasigviešti ką tik į dirvą išbertą grūdą? Tikriausiai dažnam topteli tokia mintis.
Tai žygiai, taip tikrai, tai žygiai tikrąja šio žodžio prasme. Neatsitiktinai jiems duotas toks vardas, kadangi visi jie – tikri žygeiviai, nuolat bėgantys, skubantys, nesustojantys. Ir mūsų laukuose jų ištisas margumynas. Čia jų galima aptikti net per 60 rūšių, o tai nei daug nei mažai – beveik penktadalis visų Lietuvoje gyvenančių žygių. Ir visi jie ne kenkėjai. Priešingai – tai žemdirbių talkininkai, padedantys saugoti augalus nuo tokiu nevidonų kaip kolorado vabalai, spragšiai, grambuolių ar net nuo amarų. Beveik visi šie vabalai yra grobuonys. Turėdami eiklias kojas ir aštrius it pjautuvus nasrus jie yra nenuilstami medžiotojai, neleidžiantys kenkėjams lengviau
atsikvėpti nei dieną, nei naktį.
Raudonšlaunis puošniažygis (Carabus cancellatus)
Romo Ferencos nuotrauka
Laukų šeimininku, žygių karaliumi galėtume karūnuoti raudonšlaunį puošniažygį (Carabus cancellatus). Visas toks galingas, iki 25 mm ilgio, su paauksintais, įvairiais bareljefais išpuoštais „šarvais“ ir pusiau raudonomis „kelnėmis“ jis atrodo lyg tikras viduramžių karys. Vos tik laukai nusidažo besileidžiančios saulės spindulių raudoniu, po grumstu ar akmeniu tūnojęs puošeiva įsiruošia į žudikišką žygį. Ir vargas apsnūdusiai, it prisirpusiai uogai ant bulvės lapo bekybančiai kolorado vabalo lervai. Neretinybė tokį gražuolį pamatyti ir dieną, grožėkitės, bet būkite atsargūs. Šis žygis turi ir cheminį ginklą, kurį išauna tiesiog iš analinės angos. Ir jei jo nors lašelis pateks į akis, gali tekti ilgokai ašaroti.
Variaspalvis smiltžygis (Poecilus cupreus)
Romo Ferencos nuotrauka
Pavasarį visi skubam apžiūrėti kaip sudygo vasarojus. Einant per lauką iš po kojų pabyra vario spalvos vabaliukai. Pabandom sugauti – ne taip paprasta. Šie nutrūktgalviai sugeba ištrūkti tiesiog iš delno. Tai variaspalviai dirvonžygiai (Poecilius cupreus) – dažniausi ir greičiausi laukų žygiai. Peržiemoję po nukritusiais medžių ar apmirusiais žolių lapais, su pirmaisiais šalpusnių žiedais jie skuba pasveikinti saulės. O skuba ne kur kitur, o į mūsų laukus, į patį šurmulį, į patį darbų įkarštį. Kad tik suspėtu kartu su pirmosiomis akėčiomis, kurių aštrūs dantys išardo įvairių kirminėlių slėptuves. Tad ir jiems darbo per akis. Vienas žiūrėk spragšio lerva nusitvėręs tempia, kiti – grambuolio dičke dalija, o dar kitas sliekui į galą įsikabinęs. Kur buvę, kur nebuvę čia ir mažieji jų palydovai barzdukžygiai (Bembidion). Anokie ten barzdočiai: ta jų barzda – tik vienas plaukas žande, bet už tai garsi žygių giminė. Sunkoka jiems dalia, kai tokie maži, grobio didesnio nėra ko tikėtis. Taip ir laksto lyg Velykų kiaušiniautojai vabzdžių kiaušinius berinkdami. O būna, kad pasistiebę ir amarą už kojų patampo, ir dygstančia žliūgės sėkliukę paragauja.
Gauruotasis vikriažygis (Pseudoophonus rufipes)
Romo Ferencos nuotrauka
Žygių tarpe yra ir augalėdžių, dažnai kai kurių gamtos tyrėjų nepelnytai vadinamų kenkėjais. Iš tikrųjų, jie padeda žemdirbiams kovoti su piktžolėmis. Būdami nepasotinami smaguriai jie nugraužia vos tik pasirodžiusius piktžolių daigelius, o tuo tarpu, javų daigai jiem būna per stambūs ir ne tokie skanūs. Visų didžiausias iš jų gauruotasis vikriažygis (Harpalus rufipes) – tikras slapukas. Diena slepiasi apsnūdęs kur po kokiu akmeniu ar velėna, o naktį jo vikrumu net šikšnosparniai galėtų stebėtis. Vasarą, kai žolės apstoja dygusios, šis smagurius patraukia į braškynus ir ten taip užsimiršta bešveisdami uogų minkštimą, kad nepastebi kai krepšį atsiduria. Taip ir pelno braškių vagišiaus vardą šis vikriažygis. O štai jo gentainis žaliasis vikriažygis (Harpalus affinis) – tikras tarp grumstų bėgiojantis smaragdukas. Nors ir nedidukas, tačiau pakeri savo kūno spalva, kuri čia variškai rausva, tai smaragdiškai žalia, tai tamsiuoju safyru bespindinti.
Viržiažygis (Bradycellus harpalinus)
Romo Ferencos nuotrauka
Augalais minta ir visa grupė laukažygių (Amara), bronzinių, kiaušiniškos kūno formos žygiukų, žolynų labirintais beskubančių savo keliais. Jų darbo tikriausiai niekas ir neįvertins ir suėstų sėkliukių nesuskaičiuos. Čia paminėjau tik mažytę dalį mūsų laukuose gyvenančių ir mums talkaujančių žygių. O kur dar mažyčiai kurmžygiai (Clivina), nykštukšygiai (Dyschirius), samanžygiai (Trechus), kurie beveik visą gyvenimo dalį praleidžia dirvoje persekiodami pavojingus šaknų kenkėjus, ar žvitražygiai (Agonum), šukažygiai (Calathus), smiltžygiai (Pterostichus) randantys prieglobstį mūsų laukuose ir padedantys mums auginti duoną. Ir ne tik geradariai žygiai gyvena dirbamuose laukuose, šimtatūkstantinė gyvybės formų įvairovė nenuilstamame judėjime kuria mūsų pasaulį. Būtų nusikaltimas jei mes į savo laukus žiūrėtume, kaip negyvą gamyklinį konteinerį pilną supakuotų maisto produktų. Tai gyvi gamtos namai, kuriuose gyvename ir mes, kuriuose gyvens mūsų kartos. Saugokime ir puoselėkite juos.
Vytautas Tamutis
