Ar nyksta Lietuvoje elniaragiai?

Paprastasis Elniaragis (Lucanus cervus L.)

Paprastasis elniaragis (Lucanus cervus L.)
Nuotrauka: Orchi

Paprastasis elniaragis – tai vienas didžiausių ir gražiausių mūsų faunos vabzdžių, yra įrašytas į Lietuvos Respublikos Raudonąją knygą. Nuo seno lietuviai žavėjosi šiuo gamtos stebuklu, apipynė jį paslaptingomis legendomis.  Pasak jų, užsirūstinęs Perkūnas trenkdavęs į šimtamečius ąžuolus, ir iš jų pabirdavę keisti padarai, kuriuos tuometiniai lietuviai laikė šventaisiais dievybės pasiuntiniais žemėje. Tais gamtos garbinimo laikais klestėjo šventos ąžuolų girios, kuriose prieglobstį rasdavo ir didingieji elniaragiai. Dar praeito šimtmečio pradžioje šie vabalai gan dažnai stebindavo akylesnį gamtos lankytoją. Štai žymus Lietuvos entomologas Alfonsas Palionis savo rašiniuose teigia, matęs besigrumiančius elniaragių patinus Kauno Ąžuolyne 1937m.  Sunkiausi laikai elniaragiams prasidėjo po antrojo pasaulinio karo, kai buvo pradėti kirsti senieji ąžuolynai, o jų vietoje ėmė dygti modernūs mechanizuoti ir chemizuoti ūkiai. Pasikeitė ir lietuvio požiūris į gamtą. Vos ne kiekvienas keisčiau atrodantis padaras tapo didžiausiu kenkėju – “tėvynės priešu”.  Vykstant kolorado vabalo gaudymo vajui, 1959m., didžiulis elniaragio patinas buvo palaikytas grėsmingai plintančiu kenkėju ir atneštas į Lietuvos žemės ūkio universiteto Augalų apsaugos katedrą, kad už jo sugavimą būtų išmokėta premija. Ir nenuostabu, kad mums įžengus į trečiąjį tūkstantmetį  jau kyla klausimas, ar dar begyvena mūsų krašte legendinis elniaragis. Neatsitiktinai Lietuvos entomologų draugijos narių visuotiniame susirinkime buvo vieningai nuspręsta jį paskelbti 2003 metų vabzdžiu. Tačiau liudijimų kad šis šventas vabalas tebegyvena Lietuvoje taip ir nesulaukėm. Bet viltis nežuvo, vis dar tikimės, kad pasitelkę į pagalbą visus gamtos mylėtojus, bendromis jėgomis mums pasiseks į tą klausimą atsakyti. Jei pavyks aptikti tas buveines, kur šis vabalas sugebėjo išlikti, bus galima imtis visų priemonių joms išsaugoti. Be to tai ne tik mūsų rūpestis, šio vabalo likimas svarbus visai Europos bendrijai. Jo vardas įrašytas į saugotinų gyvūnų sąrašą.

Tai kas gi tas paprastasis elniaragis? Ar sugebėtume jį pažinti? Ar nepasikartotų istorija su kolorado vabalu? Per pastaruosius 50 metų būta daug pranešimų apie šio vabalo pastebėjimus įvairiose Lietuvos vietose. Tačiau dažniausiai paaiškėdavo, kad tie pranešimai yra klaidingi. Paprastojo elniaragio garbė dažnai atitekdavo vabalui raganosiui arba stambiam ūsuočiui.

Elniaragių (Lucanidae) šeimai, kuriai priklauso ir paprastasis elniaragis, pasaulinėje faunoje priklauso apie 1100 rūšių. Daugiausiai rūšių gyvena atogrąžinio klimato kraštuose. Lietuvoje ši šeima nėra gausi, aptiktos tik šešios rūšys. Neatsitiktinis yra šios šeimos pavadinimas, nes kai kurių rūšių patinų viršutiniai žandai dideli, labai išsikišę į priekį, su įvairiomis ataugomis, primena elnių ragus. Nors elniaragių ragų prigimtis yra visiškai skirtinga nei elnių, tačiau jų paskirtis tokia pati. Tai stiprybės simbolis. Jais susikabinę vabalų patinai demonstruoja savo jėgą ir grumiasi dėl patelių. Nors tokie ragai būdingi tik elniaragiams, klaidinga būtų pasikliauti tik jais apibūdinant šios šeimos vabalus, kadangi ne visi juos turi. Elniaragių patelių viršutiniai žandai yra maži; įspūdingų “ragų” neturi ir kai kurių rūšių elniaragių patinai.  Elniaragiai turi savitas antenas (ūselius),  kurios sudarytos iš keliolikos nevienodo ilgio narelių. Pirmasis narelis yra labai ilgas, kai kada net ilgesnis už kitus kartu paėmus, o prie jo, lyg karoliukai priaugę kiti 5 nareliai. Pačiame ūselių gale yra miniatiūrines šukeles primenanti buoželė, sudaryta iš glaudžiai tarpusavyje suaugusių, su labai ištįsusiu vidiniu kraštu, 4-6 narelių. Elniaragiai – miškų gyventojai, jų baltos, mėsingos lervos vystosi trūnijančioje medienoje. Suaugę vabalai yra puikūs skrajūnai, paprastai jie būna užsiėmę šeimyniškais reikalais, beveik nesimaitina, o numalšinti troškulio skuba prie sula pasruvusių šviežių ąžuolo ar beržo žaizdų.

Paprastojo elniaragio patelė

Paprastojo elniaragio patelė
Sven Teschke nuotrauka

Anksčiau paminėtasis paprastasis elniaragis (Lucanus cervus L.) yra didžiausias ne tik tarp savo gentainių, bet ir tarp vabalų visoje Europoje. Patinų kūno ilgis gali siekti 8 cm, net apie ketvirtadalį kūno ilgio sudaro priekiniai žandai (“ragai”). Patelės už patinus daug mažesnės, jų kūno ilgis svyruoja nuo 18 iki 55 mm. Neturi patelės ir tokių didelių viršutinių žandų. Patinų “ragai” ir  antsparniai švelnios rausvai rudos, o galva, krūtinė ir kojos tamsiai rudos spalvos. Patelių spalva  paprastai būna tamsesnė, antsparniai tik vos šviesesni už kitas kūno dalis. Paprastojo elniaragio  ir vabalo raganosio patelės yra ganėtinai panašios: jos neturi “ragų”, o ir spalva beveik tokia pati. Todėl, norint jų nesumaišyti, reikia atkreipti dėmesį į kūno formą. Vabalo raganosio patelės yra labiau išgaubtos, galvoje nesimato žnyplių pavidalo žandų, o paprastojo elniaragio patelių kūnas labiau suplotas, galvos priekyje yra aiškiai matomi žnypliški viršutiniai žandai. Kai kada pasitaiko, kai paprastųjų elniaragių patinais yra palaikomi stambūs ūsuočiai: ūsuotis dailidė (Ergates faber L.) ar pjūklaūsis kelmagraužis (Prionus coriarius L.). Norint nesuklysti, čia reikia atkreipti dėmesį į nariuotas pastarųjų vabalų antenas (ūselius), iš pirmo žvilgsnio gal kiek ir panašius į ragus. Reikia prisiminti, kad paprastųjų elniaragių “ragai” – tai ne nariuoti ūseliai, o stambūs, vientisi viršutiniai žandai.

Lietuvoje paprastasis elniaragis yra Atlanto periodo reliktas. Mėgstamiausia jų buveinė – tai šviesūs plačialapių ir mišrūs miškai, kuriuose auga seni ąžuolai. Čia juos galima pamatyti ropinėjančius prie medžių kamienų ar kelmų. Patelės birželio – liepos mėnesiais deda kiaušinius. Lervos vystosi  įvairių lapuočių medžių, dažniausiai ąžuolo, trūnijančioje medienoje, kamienuose, storose šakose  ar net šaknyse 5 – 6 metus.

Platusis elniavabalis (Dorcus parallelipipedus)

Platusis elniavabalis (Dorcus parallelipipedus)
Algirdo Vilko nuotrauka

Platusis elniaragis (Dorcus parallelopipedus L.) yra daug mažesnis ir ne toks išvaizdus, kaip paprastasis. Patinai tik šiek tiek didesni už pateles, jų kūno ilgis 22 –32 mm, o patelių 16 – 22 mm. Kaip taisyklė, patinai turi ir didesnius, žnypliškus, viršutinius žandus, kurių vidiniame krašte yra gerai matomas bukas dantelis. Šių elniaragių kūnas vienodai juodas, matinis, galva, priešnugarėlė ir antsparniai yra beveik vienodo pločio, todėl vabalo kūno šonai atrodo lygiagretūs. Priekinių kojų blauzdos išorinis kraštas dantytas beveik vienodo dydžio danteliais. Plačiojo elniaragio buveinės – mišrūs ir plačialapių Europos miškai. Patelės gegužės – birželio mėnesiais deda kiaušinius į įvairių lapuočių, dažniausiai ąžuolo, kelmų, apmirštančių storų šakų, kamienų ar rąstų žievės plyšelius. Lervos minta trūnijančia mediena, vystosi 2-3 metus.

Žygiškasis elniavabalis (Platycerus caraboides)

Žygiškasis elniavabalis
(Platycerus caraboides)
Gintauto Steiblio nuotrauka

Žygiškasis elniaragis(Platycerus caraboides L.) iš kitų elniaragių išsiskiria žalia, bronzine ar mėlyna spalva ir metališku žvilgesiu. Kūno ilgis 10 – 14 mm. Patinų viršutiniai žandai tvirti, išlenkti lyg replės, viršūnės dantytos. Kojos paprastai tamsios, nors pasitaiko vabalų ir su oranžinės spalvos kojomis. Priekinių blauzdų išorinis kraštas dantytas nevienodo dydžio danteliais. Tai viena dažniausiai Lietuvoje sutinkamų elniaragių rūšių. Juos galima pamatyti ne tik lapuočių ir mišriuose miškuose, bet ir parkuose, soduose, lentpjūvėse, visur kur yra senų, trūnijančių medžių ar rąstų. Lervos vystosi irstančioje lapuočių, rečiau pušies, medienoje 2-3 metus. Labai panašus į šį elniaragį Lietuvoje gyvena blindinis elniaragis (Platycerus caprea Deg.), kuris yra kiek išrankesnis pasirenkant ir buveines, ir maistą. Jie sutinkami lapuočių ir mišriuose miškuose, o jų lervos vystosi tik trūnijančioje lapuočių medienoje.

 

Šiaurinis elniaragis (Ceruchus chrysomelinus Hoch.) – antra elniaragių rūšis, įrašyta į Lietuvos Respublikos Raudonąją knygą.

Šiaurinis elniavabalis (Ceruchus chrysomelinus)

Šiaurinis elniavabalis (Ceruchus chrysomelinus)
Romo Ferencos nuotrauka

Šio elniaragio kūnas 12 -15 mm ilgio, viršus juodas, blizgantis, antsparniai su negiliomis išilginėmis vagutėmis. Kūno apačia, kojos, išskyrus blauzdas, ūseliai rusvi.  Patinų galva plati, viršutiniai žandai žymiai didesni nei patelių, atsikišę į priekį, vidinėje jų pusėje ties viduriu yra aštrus dantelis. Visų kojų blauzdų išorinis kraštas su eile nevienodo dydžio dantelių.  Šiaurinis elniaragis Lietuvoje – subarktinio periodo reliktas, jo paplitimo arealas yra nutolęs toli į šiaurę, o Lietuva atsiduria to arealo pietuose. Mėgstamiausiose šio elniaragio buveinėse, taigoje jų lervos dažniausiai vystosi trūnijančioje kėnių medienoje. Lietuvoje  yra retas, nedidelės elniaragio populiacijos aptinkamos drėgnuose mišriuose miškuose, pelkėse. Čia jų lervos 2-3 metus vystosi trūnijančiose beržo, eglės stuobriuose ar rąstuose.

Cilindriškasis elniavabalis (Sinodendron cylindricum)

Cilindriškasis elniavabalis (Sinodendron cylindricum)
Gintauto Steiblio nuotrauka

Cilindriškasis elniaragis (Sinodendrom cylindricus L.) į elnią visiškai nepanašus, greičiausiai jis primena miniatiūrinį raganosį. Jų kūno ilgis – 12 – 16 mm, visas juodas, blizgantis, cilindriškas, su tankiais ir stambiais taškais. Patinų galva su gana dideliu, kraštuose apaugusiu gelsvais šereliais, stačiu ragu. Priešnugarėlės priekinis kraštas įdubęs, atrodo lyg karutis. Prisikabinęs į jį medinių išgraužų ir prilaikydamas ragu, patinas išgabena jas iš urvelio medienoje, kuriame įsikuria ir deda kiaušinius patelė. Patelė tokio „karučio“ neturi, jų galvoje yra tik mažas aštrus kauburėlis. Šių vabalų lervos vystosi negyvoje, puvinio pažeistoje lapuočių medienoje. Skraidančių vabalų galima pastebėti parkuose, lapuočių ir mišriuose miškuose, senuose, apleistuose soduose visą vasarą.

Elniaragiai nėra kenkėjai. Priešingai, ardydami trūnijančią medieną, jie spartina jos irimą, ir tuo pačiu, maisto medžiagų grįžimą į dirvą, kur jas pasisavina augantys augalai. Elniaragių paplitimo Lietuvoje detaliai niekas netyrinėjo, todėl kol kas mūsų žinios apie jų paplitimą respublikoje išlieka labai skurdžios.

Vytautas Tamutis

7 komentarai

  1. Rima

    Sveiki, šį stebūklingą vabalėlį matėme Dūkštų pažintiniame take, ant Buivydų piliakalnio. Manau, kad tai – kokių 3cm dydžio patelė.

    Atsakyti
  2. Henrikas

    Sveiki, vakar Kauno ąžuolyne, tiksliau šalia esančioje pievoje, užfiksavau elniaragį.

    Atsakyti

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *