Kaukolėtasis sfinksas – Acherontia atropos. Didier Descouens nuotrauka
Kaukolėtasis sfinksas – Acherontia atropos. Tai naktinis drugys, užklystantis į Lietuvą iš Afrikos ar pietų Europos. Iš Afrikos gali atkeliauti netgi nuo Čado ežero ar Atlaso kalnų 1 . Tai įspūdingo dydžio drugiai, kurių išskleistų sparnų mostas gali siekti nuo 9 iki 13 cm. Lietuvoje tai didžiausi aptinkami drugiai. Ne tik drugys, bet ir jo vikšras būna įspūdingo dydžio. Prieš virsdami lėliuke vikšrai gali užaugti iki 13 cm ilgio (kai kurie autoriai nurodo, kad vikšrai gali pasiekti net ir 15 cm ilgį).
Kaukolėtasis sfinksas priklauso sfinksų (Sphingidae) šeimai. Tai išskirtinė drugių šeima, kuri savo pavadinimą gavo dėl drugių vikšrų. Dienos metu slėpdamiesi ant augalų vikšrai iškelia krūtinę aukštyn ir pariečia galvą, o tai labai primena senovės egiptiečių sfinksą. Acherontia genčiai, kuriai priskiriamas kaukolėtasis sfinksas, priklauso dar dvi panašios rūšys: A. lachesis ir A. styx. Tačiau šios dvi rūšys aptinkamos Azijoje ir į Lietuvą neužklysta.
Kaukolėtųjų sfinksų vikšrai minta mažiausiai 40 rūšių augalais2, tačiau bent jau Lietuvoje kaip pagrindinis mitybinis augalas nurodoma bulvė. Išsiritę vikšrai godžiai graužia mitybinių augalų lapus, maitindamiesi išsineria 4 kartus. Vikšrai maitinasi apie 40-60 dienų. Pirmą kartą gyvai pamačius tokį vikšrą gali pasirodyti, kad tai visai ne vabzdys, nes jis gali užaugti iki 15 cm ilgio.
Kaukolėtojo sfinkso lėliukė. Walter Schön nuotrauka.
Pasiekę galutinę stadiją vikšrai leidžiasi nuo mitybinių augalų, suradę tinkamą vietą įsirausia į žemę, maždaug į 15-40 cm gylį, suformuoja kokoną iš žemės grumstų ir išsineria į lėliukę, kuri būna apie 7-8 cm ilgio. Deja, Lietuvoje lėliukės neišgyvena dėl per šaltų žiemų.
Suaugę drugiai, skirtingai nei dauguma kitų, nesimaitina gėlių žiedų nektaru. Jie rado daug patogesnį ir maistingesnį maisto šaltinį. Kaukolėtieji sfinksai apiplėšinėja bites. Kad ir kaip keistai tai skambėtų, jie turi net keletą svarbių savybių, kurios pritaikytos gerti medų tiesiai iš korių. Šių sfinksų kojos trumpos, tvirtos ir turi didelius nagučius, kurie leidžia lengvai kopinėti po bičių avilį. Drugio kutikulė labai stora, o kūnas tankiai padengtas žvyneliais – tai dalinai apsaugo nuo bičių darbininkių įgėlimų. Taip pat, panašu, kad drugiai dalinai atsparūs bičių nuodams. O liežuvėlis yra trumpas ir smailus, kad galėtų pradurti užklijuotus korius ir gerti medų3. Suaugę drugiai taip pat žinomi dėl gebėjimo skleisti aukšto dažnio garsus, tarsi cypsėjimą.
Kaukolėtojo sfinkso vikšras. Jean Pierre nuotrauka.
Dažniausiai jie tai daro, kai drugius kas nors išgąsdina, arba kai jie būna bičių avilyje. Yra manoma, kad taip drugiai imituoja bičių motinėlę. Tačiau ši hipotezė vis dar neįrodyta. Taip pat manoma, kad drugiai gali būti chemiškai nematomi bitėms darbininkėms, kadangi kaukolėtieji sfinksai išskiria tokį pat kvapą kaip ir bitės. Tačiau bitės tokios jautrios kvapams, kad gali atskirti ar individas iš jų avilio, ar ne, tad iškyla klausimas, kaip jos apsigauna? Tikriausiai čia ir pasitarnauja drugių cypsėjimas. Tačiau cypsėjimui ir maitinimuisi drugiai naudoja tą patį liežuvėlį, todėl atsigėrę medaus jie turi greitai dingti iš avilio, kol bitės nesuprato apgaulės, nes po pasimaitinimo drugiai garso negali skleisti maždaug 5 valandas4.
Šiame vaizdo įraše galite pasiklausyti kokį garsą skleidžia kaukolėtasis sfinksas:
Tarp žmonių šie drugiai nebuvo užsitarnavę gero vardo, ir viskas dėl to kaukolės piešinio ant nugarėlės. Buvo mano, kad kaukolėtasis sfinksas – blogio ženklas. Štai kaip šie sfinksai buvo aprašyti 1829 metais: „Jis laikytinas ne taikaus padaro kūriniu, o blogųjų dvasių pasiuntiniu, dvasių, priešiškų žmogui, sumanytų ir sukurtų tamsoje; ir pats jo akių blizgesys, manoma, atspindi velnišką jo kilmę. Įskrisdami į namus jie kartais užgesina šviesas įspėdami apie karą, marą, badą ir mirtį, tiek žmogui, tiek žvėriui.“5 Be abejonės, visa tai tik prietarai, tačiau net ir garsusis sistematikas prof. Karlas Linėjus (Carl Linnaeus) pasidavė senovės prietarams bei keistai drugio išvaizdai. Aprašydamas šią rūšį suteikė tokį mokslinį pavadinimą: Acherontia atropos. Acheronas – upė Graikijoje, o Graikų mitologijoje taip buvo vadinama skausmo upė, viena iš penkių požeminio pasaulio upių, o Atropė – viena iš trijų Moirų, graikų mitologijoje lemties ir mirties deivių. Būtent deivė Atropė išrinkdavo mirties būdą nutraukdama gyvenimo giją savo baisiosiomis žirklėmis. Ji dar buvo žinoma kaip „nepalenkiamoji“ arba „nepermaldaujamoji“.
O šiame vaizdo įraše galite pamatyti visą šio įspūdingo naktinio drugio gyvenimo ciklą:
Lietuvos drugiai. R. Kazlauskas, 2008 ↩
Sfinksai. B. Šablevičius, 2004 ↩
<a href="http://www.nhm.ac.uk/nature-online/species-of-the-day/evolution/acherontia-atropos/behaviour/index.htm" target="_blank">http://www.nhm.ac.uk/nature-online/species-of-the-day/evolution/acherontia-atropos/behaviour/index.htm</a>l ↩
<a href="http://www.nhm.ac.uk/nature-online/species-of-the-day/evolution/acherontia-atropos/behaviour/index.html" target="_blank">http://www.nhm.ac.uk/nature-online/species-of-the-day/evolution/acherontia-atropos/behaviour/index.html</a> ↩
<a href="https://books.google.lt/books?id=uKHACqozS1oC&hl=lt&pg=PA328#v=onepage&q&f=false" target="_blank">The Journal of a Naturalist</a> ↩
