Vabalų pasaulio nykštukai

Acrotrichis sitkaensis šalia aguonos grūdo.
Romo Ferencos nuotrauka.

Nature maxime miranda in minimis – gamta labiausia stebina savo smulkmenomis, turbūt šiais prancūzų gamtininko Ž.A. Fabro žodžiais derėtų pradėti pasakojimą apie vienus mažiausių pasaulio vabalų – plunksnasparnius dar kitaip vadinamus sporavabaliais. Posakis „mažas kaip aguonos grūdelis“ šiems mažyliams netinka, nes jie mažesni ir už aguonos sėklelę. Pasaulyje žinoma apie 650 plunksnasparnių rūšių, Lietuvoje iki šiol rastos 22 rūšys ir dar bent 48 rūšys, žinomos kaimyniniuose kraštuose, ieškotinos. Tik laiko klausimas, kada jos bus atrastos. Palyginimui galima pasakyti, kad Latvijoje yra žinomos 34, Lenkijoje – 63, Baltarusijoje 20 rūšių plunksnasparnių. Aptikti šiuos vabalus yra ne taip paprasta, vien tik pamatyti šiuos mažylius jau yra pasiekimas – juk jie yra labai maži. O nustatyti rūšį įmanoma tik specialiais metodais – pagal paruoštus šių vabalų genitalinių struktūrų preparatus.

Nanosella fungi
W. Eugene Hall nuotrauka.

Mažiausiu pasaulio vabalu tituluojamas plunksnasparnis Nanosella fungi, gyvenantis Šiaurės Amerikoje, šio vabalo dydis vos 0,25 mm. Lietuvoje tokių mažų plunksnasparnių neaptikta, nors ir mūsiškių kūno ilgis taip pat dažniausia matuojamas dešimtosiomis milimetro dalimis ir yra nuo 0,5 iki 1,2 mm. Lietuvoje gyvenančių plunksnasparnių tarpe mažiausias yra Nephanes titan – vos 0,5 mm. Reikia pastebėti, kad nustatant plunksnasparnių rūšį, didelę reikšmę turi net 0,1 mm. kūno ilgio skirtumas.

Baranowskiella ehnstromi šalia žmogaus plauko.
Romo Ferencos nuotrauka

Plunksnasparnių šeimai priklauso ir 1997 metais atrastas ir aprašytas mažiausias iki šiol žinomas Europoje vabalas – Baranowskiella ehnstroemi. Šio vabalo dydis – 0,4 mm., o gyvena jis ant blindės (Salix caprea) augančių kempininių grybų Phellinus conchatus ir P. punctatus. Mažyčiai vabaliukai dažniausia tūno grybo himenaforo vamzdeliuose. Ši rūšis kol kas žinoma tik Skandinavijoje – rasta ir aprašyta Švedijoje, o vėliau buvo atrasta ir Suomijoje bei Norvegijoje.

Reikia pastebėti, kad dalies plunksnasparnių gyvenimas neatsiejamas nuo grybų, tai specializuotos rūšys, mintančios grybų sporomis, todėl šie vabalai dar vadinami sporavabaliais. Pavadinimas – plunksnasparniai taip pat labai taiklus, nes jų plėviški antros poros sparneliai yra it mažytės plunksnelė, siauručiai, iš kraštų apaugę ilgais plaukeliais. Paprastai jie nesusilanksto po antsparniais, kaip kitų vabalų, o kyšo iš po antsparnių tarsi paukščių plunksnos.

Vabzdžiams būdingas didelis vislumas, daugelio vabzdžių patelės gali padėti kelias dešimtis, kelis šimtus, o kai kuriais atvejais ir kelis tūkstnačius kiaušinių, ir tai nieko nuostabaus. Vabzdžių pasaulyje tai įprasta, nes daugeliui jų vislumas yra viena pagrindinių rūšies išlikimo galimybių. Plunksnasparniai čia yra išimtis. Šių vabaliukų patelės deda tik vieną kiaušinį ir šis kiaušinis santykinai yra labai didelis – beveik pusės vabalo kūno ilgio. Plunksnasparnių dauginimasis nėra pakankamai ištirtas, daugumos rūšių aptinkamos tik patelės, todėl manoma, kad jos dauginasi partenogenetiškai, t. y. neapvaisintais kiaušiniais. Toks reiškinys, padedantis taupyti energiją ir laiką, vabzdžių pasaulyje yra gan dažnas.

Nephanes titan – mažiausias Lietuvos vabalas.
S.E. Thorpe nuotrauka.

Tačiau nepaisant jų nedidelio vislumo, plunksnasparniai gamtoje yra gausūs ir dažni, tik dėl mikroskopinio dydžio juos sunku pamatyti. Paprastai dieną plunksnasparniai tūno drėgnose vietose: miško paklotėje, viršutiniame dirvos sluoksnyje, įvairiose pūvančiose augalų liekanose, komposte, grybuose, po nudžiūvusių medžių žieve, graužikų urvuose. Paskraidyti jie išlenda vakarėjant, kai saulė jau nebekepina, oras vėsta. Karštą vasaros dieną plunksnasparniai negali skraidyti, nes jų masė lyginant su kūno paviršiaus plotu yra labai maža ir skrisdami vidurdienio kaitroje jie netektų skysčių ir žūtų dėl dehidratacijos, o paprastai kalbant – sudžiūtų beskrisdami.

Kadangi dažniausia randamos plunksnasparnių patelės, tad ir identifikavimo raktai daugeliu atveju sudaryti remiantis patelių spermatekos forma. Plunksnasparnių spermatekos – tai sudėtingos erdvinės struktūros, sudarytos iš piltuvėlio ir kilpomis susukto vamzdelio. Kievienai plunksnasparnių rūšiai būdingas savita spermatekos forma: kilpų skaičius, dydis ir išsidėstymas, taip pat ir piltuvėlio forma skiriasi.

Taigi – plunksnasparnių tyrimas iš tikrųjų yra „mikroskopinis darbas“, nes be mikroskopo čia nei žingsnio nežengsi. Ir visai nenuostabu, kad didžioji dalis Lietuvoje gyvenančių plunksnasparnių rūšių vis dar neatrastos – dar laukia savo atradėjų, „apsiginklavusių“ mikroskopais ir begaline kantrybe.

Romas Ferenca